Šių metų birželio 2 dieną (antradienį), 17.00 valandą, Pylimo galerijoje (adresas Pylimo g. 30, Vilnius) atidaroma Leonardo Tuleikio (1939–2014 m.) tapybos paroda.

Parodą galima pamatyti iki birželio 20 dienos.

LEONARDAS TULEIKIS

Gimė 1939 m. sausio 25 d. Babrungėnuose, Plungės raj.
Mirė 2014 m. balandžio 20 d. Vilniuje.
1952-1957 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės vidurinėje mokykloje.
1957-1963 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės institute. 1975–1976 m. stažavosi Italijoje.
Nuo 1966 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Nuo 1963 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Personalines parodas surengė Bydgoščiuje , Lenkija (1972 m.), Vilniuje (1974, 1985, 1989, 1999, 2004, 2014 m.). Dailininko paveikslai eksponuoti Maskvoje, Londone, Varšuvoje, Stokholme, Italijoje, Japonijoje, JAV, Vokietijoje, Gruzijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt. Tapytojo kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Tretjakovo galerijoje Maskvoje, Rusų muziejuje Sankt Peterburge, Tbilisio ir Rygos dailės muziejuose. Menininko kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
Leonardas Tuleikis – vienas žymiausių XX a. II p. lietuvių dailininkų.

„Leonardo Tuleikio tapyba visada buvo perdėm rimta, patraukianti psichologiška giluma, o plastinė kalba – prasminga, sklidina dvasinės įtampos. Dailininko pasaulėjauta žemaitiškai tvirta, aprėpianti esmingas žmogaus egzistencijos problemas, nenukrypstanti į paviršutiniškas smulkmenas, dažnai dramatiška, palytėta kančios išgyvenimų. Jo paveikslams būdinga darni kompozicija, vidinė ekspresija ir nuolatinė įtampa, sukurta gilių, sunkių spalvinių tonų deriniais ir konstruktyvia vaizdo struktūra. Visada stebina meistriškai nutapytas kiekvienas plotelis, suderintas kiekvienas atspalvis, glotnios ir šiurkščios faktūros, plokštumų ir  potėpių ritmas ir, svarbiausia – toks gyvas spalvų žėrėjimas, kokį esame įpratę matyti vitražuose.“

Nijolė Tumėnienė. 2004 m.

„Kokia plastinė kalba ir stilistika būdinga šiam tapytojui? Tai arsininkų, prieškario Nepriklausomos Lietuvos dailininkų suformuota plastinė kalba, besiremianti prancūzų tapybos mokykla. Pokaryje ekspresyvios tapybos tradiciją tęsė Antanas Gudaitis, Leonardo Tuleikio mokytojas ir kolega. Išplėtodamas arsininkų menines tradicijas Leonardas Tuleikis sukuria naują tapybos meno kokybę, savo kūryboje apimdamas abstrahuoto meno laimėjimus, etninės, žemaitiškos plastikos elementus ir europinę ekspresionistinio  meno tradiciją. (…) Savo drobėse dailininkas tęsia savo vaikystės išgyvenimų, dabarties ir praeities nuotaikų meninę refleksiją. Per spalvas, per netikėtas jų dermes, per rupias figūras ir veidus jo drobėse veriasi vaikystės ir dabarties pasaulis, lyriškas, dramatiškas, o kartais ir skaudus. Tai labai asmeniška.“

Aloyzas Stasiulevičius. 2004 m.

„Vertinga neatsiranda lengvai, atsitiktinai, be didesnių pastangų, profesinio pasirengimo, dvasinio susikaupimo. Lyg kultūrinis dirvožemis iš lėto, sluoksnis po sluoksnio kaupiasi kūrybinės išminties ir žmogiškų emocijų klodai. Dirbant iki užsimiršimo, logikos atsisakymo, pasiduodant vien nuojautoms, užuominoms, keistai vilionei to, kas neaišku, miglota, su dideliu noru suteikti tam pavidalą, matomą raišką, savaip prakalbinant spalvą, liniją, potėpį, formą. Tas ėjimas tarsi į nežinią nuovokomis, apčiuopomis, kilimas į aukštumas remiasi į tvirtas ir gilias patirties, apmąstymų, bandymų atsparas. Prasišviečiantys atspalviai, savitos formos, lyg gilumoje užgimstantys dvasios gyvybės virpesiai suteikia kūriniui tą paslaptingą skambėjimą, gilią individualią raišką. Sėkmės atvejais tai – meninė kalba, atskleidžianti kūrėjo susidarytą laikmečio sampratą ir vertę.“

Leonardas Tuleikis. 2010 m.