„Tyrimo rezultatai nustebino ir mus, – girdžiu gydytojos, atlikusios operaciją balsą, – jums diagnozuota limfoma“ – tarsi nuosprendį išgirstu kitoje ragelio pusėje. Taip, ragelio, nes turėjau paskambinti gydytojai įsitikinti, jog pašalinus padidėjusį limfmazgį biopsijos rezultatai buvo geri.

Laikas sustojo vietoje, kūnas sustingo, o galvoje vienas po kito skambėjo klausimai: „Kas toliau?“, „Tai juk vėžys!“, „Kodėl tai nutiko man?“…

Apie šią ligą nežinojau praktiškai nieko. Iki paskirto vizito pas gydytoją laiko buvo nedaug, tačiau jis slinko lėtai. Su liga „susipažinau“, kaip turbūt ir daugelis šiuolaikinių žmonių, internetinėje erdvėje. Atvėrus naršyklės langą suvedžiau žodį LIMFOMA, antraštės keitė viena kitą: „Hodžkino limfoma: priežastys neaiškios, įveikti – įmanoma“, „Atsinaujinusi ir atspari vaistams limfoma efektyviai gydoma nauju preparatu“, „Limfoma – ne mirties nuosprendis, o reali galimybė išgyventi“ ir t.t.

Taigi.. Kas yra toji limfoma? Ar daug žmonių išgirsta šią diagnozę? Ar mes turime jos bijoti? Kodėl turime apie tai kalbėti?

Limfoma – viena labiausiai plintančių kraujo vėžio rūšių, kasmet pasaulyje nusineša daugiau nei 200 000 gyvybių. Apmaudžiausia, kad ši ligų grupė dažniausiai per vėlai diagnozuojama, todėl, kad apie ją žmonės žino per mažai.

Šiuo metu mūsų šalyje piktybine limfoma serga apie 7500 žmonių. Dėl visuomenės senėjimo piktybinių ligų kreivė neišvengiamai kopia į viršų, tad ir susirgimų limfoma skaičius didėja kasmet – pastaruoju metu įvairių rūšių limfoma kasmet suserga apie 500 naujų pacientų.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog per paskutinius 15 metų sergančiųjų kraujo vėžiu išgyvenamumas Lietuvoje gerėjo. Šiandien galima pasidžiaugti, kad efektyvi biologinė terapija tapo prieinama didžiajai daliai sergančiųjų limfoma, o tai padėjo ženkliai pagerinti gydymo rezultatus. Gydant dažniausiai pasitaikančią limfomos rūšį – difuzinę didelių B ląstelių limfomą – darbingo amžiaus pacientų iki 60 metų grupėje pasveikimo tikimybė jau viršija 80 proc.

Limfoma – limfinės sistemos piktybinis navikas, eigoje galintis pažeisti ir kitus organus. Pirmieji limfomos požymiai dažnai būdingi daugeliui susirgimų. Limfmazgių padidėjimas – pirmasis jos požymis (limfmazgiai dažnai būna neskausmingi, neparaudę, ir jei nėra akivaizdžios priežasties – įdrėskimo, infekcijos, dėl ko jie galėjo padidėti, tai galėtų signalizuoti apie limfomą).

Kiti galimi simptomai: stiprus prakaitavimas arba karščiavimas, ypač nakties metu; nepaliaujamas viso kūno niežulys; apetito netekimas, svorio kritimas arba nuovargis; pasikartojantis kosulys arba dusulys. Vaikams gali atsirasti kosulys arba kvėpavimo sutrikimai. Taip pat jie gali jausti pilvo skausmą. Kartais vaikams apčiuopiamas darinys pilvo srityje.

Limfomos skirstomos į dvi pagrindines rūšis: Hodžkino (sudaro tik apie 8 procentai visų limfomų) ir ne Hodžkino. Hodžkino limfoma būdingesnė jaunesniems žmonėms (amžiaus vidurkis 20-30 metų), dažniausiai pažeidžia limfmazgius, dažniau viršutinėje kūno dalyje. Lietuvoje 2011 metais diagnozuoti 55 Hodžkino limfomų atvejai (Nacionalinio vėžio instituto duomenys). Ne-Hodžkino limfomomis dažniausiai suserga vyresnio amžiaus žmonės (amžiaus vidurkis 60-65 metai). Lietuvoje 2011 metais diagnozuota 420 šios ligos atvejų (Nacionalinio vėžio instituto duomenys). Jus gydantis gydytojas gali paaiškinti, kokio tipo limfoma diagnozuota. Dažniausiai limfomos tipas nustatomas operacijos metu pašalinus pažeistą limfmazgį (tokia procedūra vadinama biopsija) ir ištyrus jį mikroskopu.

Kiekviena limfoma turi kelias stadijas. Pradžioje ji būna vienoje vietoje (nustatoma pirma arba antra stadija), o paskui per kraują patenka į visus organus. Todėl limfomos dažnai diagnozuojamos trečioje ar ketvirtoje stadijoje. Jos būna išplitusios į kepenis, blužnį, kaulų čiulpus ir kt. organus. Skirtingos rūšies limfomos progresuoja skirtingai: vienos išplinta per dienas ir savaites, kitos plinta metų metais.

Kasmet Lietuvoje nustatoma apie penki šimtai limfomos atvejų. Išgydomumas priklauso nuo limfomos rūšies. Taikant chemoterapiją, imunoterapiją ir kartais kaulų čiulpų persodinimą šiais laikais iš jaunesnių tokia limfoma sergančių pacientų pasveiksta aštuoni-devyni iš dešimties, o iš vyresnių pacientų (nuo šešiasdešimt metų) išgydomas maždaug kas septintas. Lėtesnės formos limfomos išgydomos kiek sunkiau, tačiau beveik visi pacientai jaučia pagerėjimą ir daugelis jų gali sugrįžti į normalų gyvenimą.

Kokios limfomos atsiradimo priežastys?

Nors pasaulio mokslininkai nuolat atlieka tiriamuosius darbus, skirtus limfomų priežastims atrasti, jos vis dar nežinomos. Limfoma, kaip ir kiti piktybiniai navikai, nėra infekcinė liga ir nuo kito žmogaus ja neužsikrečiama. Dažnai liga atsiranda nei iš šio, nei iš to, be jokios aiškios priežasties. Todėl galimybė visiškai save apsaugoti ar anksti nustatyti ligą yra ribota. Jei, kai kuriais atvejais, gydytojai gali pasakyti, kad reikia sveikai maitintis, būti fiziškai aktyviais, ir tada sumažinsite tikimybę susirgti, tai šiuo atveju praktiškai negalima nieko numatyti.

Primename, jog nuo 2005 metų rugsėjo 15-oji Lietuvoje minima kaip pasaulinė limfomos diena. Mes, Vilniaus visuomenės sveikatos biuras, taip pat prisidedame prie šios dienos minėjimo ir norime atkreipti visuomenės dėmesį į vieną dažniausių kraujo vėžio formų – limfomą, skatinti žmones domėtis šia liga, skleisti viltį, jog kraujo vėžys yra išgydomas.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir tranfuziologijos centro vadovas Laimono Griškevičiaus viename interviu sakė: „Bloga žinia yra ta, kad jūs susirgote, o geroji – dažniausiai paplitusios limfomos rūšys šiais laikais yra išgydomos“. Šia viltinga citata susidūrusiems su diagnoze LIMFOMA linkime stiprybės kovoje.