6 faktai apie mirtį ir laidotuves

kapai

Mirtis ir laidotuvės tikrai nėra tai, apie ką mes esame linkę dažnai galvoti, tačiau matyti, kad tai, kaip žmonės moderniame pasaulyje laidoja mirusiuosius, yra labai tiesiogiai paveikta mūsų protėvių taikytų praktikų.

Kuomet istoriškai pažvelgiame į laidojimo praktikas ir žmonių požiūrį į mirtį, matome labai akivaizdžius pasikartojimus, o tai padeda mums suprasti, iš kur atsirado tam tikros tradicijos ir kodėl mes šiandien elgiamės taip, kaip elgiamės atsisveikindami su mirusiaisiais.

Taigi, paminklų ir antkapių gamybos bei kapaviečių tvarkymo specialistai Kapu.lt pateikia šešis galbūt iki šiol jums dar niekuomet negirdėtus faktus apie mirtį ir laidotuves.

1. Romiečiai pirmieji pradėjo gaminti antkapius

Anuomet Senovės Romoje antkapiai buvo dažniau naudojami laidojant moteris ir vaikus nei mūšiuose kritusius Romos kareivius. Taip dažniausiai būdavo todėl, kad Romos kariai neturėjo teisės vesti, todėl paminklai jų mirusiems šeimos nariams įteisindavo jų santykius taip, kaip jie negalėdavo to padaryti būdami gyvi. Tačiau praėjus penktajam amžiui, antkapių naudojimo populiarumas sumenko ir jie vėl imti dažniau naudoti tik prasidėjus moderniesiems laikams.

2. Anglosaksai pirmenybę skyrė urnoms

Ankstyvajame anglosaksų laikotarpyje, kremuoti mirusiųjų palaikai labai dažnai kurį laiką iki laidotuvių būdavo saugomi bendruomenėje. Tokius faktus šiandien mes žinome todėl, kad atliktų kasinėjimų metu ne vieną kartą buvo rastos kartu palaidotos skirtingos urnos. Urnos taip pat būdavo palaidojamos ir kitų mirusių žmonių kapavietėse – tikėtina, kad jų artimųjų.

3. Daugybė mirusiųjų dalinosi tais pačiais karstais

Viduramžių laikotarpiu daugelis parapijų turėjo bendruomenės karstus, kuriuos būdavo galima pasiskolinti prireikus transportuoti mirusį žmogų iš jo namų į kapines. Tuomet, kai velionio palaikai būdavo pristatomi į laidojimo vietą, mirusiojo kūnas būdavo išimamas iš karsto ir palaidojamas įvyniojus jį į paprastą drobulę.

4. Rozmarinai nebuvo naudojami tik maisto gamybai

Rozmarinų žiedai labai dažnai būdavo naudojami laidotuvių ceremonijos metu, metant juos ant karsto prieš jį užkasant. Tai buvo labai panaši tradicija, kuri turi sąryšį su dabartinėmis dienomis būdinga tradicija, kuomet ant karsto yra metami rožių žiedlapiai. Rozmarinai yra ištisus metus žaliuojantis augalas, todėl jie simbolizavo amžiną gyvenimą. O kadangi tai yra kvapni žolelė, rozmarinai taip pat dažnai būdavo dedami ir į karsto vidų, tokiu būdu siekiant eliminuoti nemalonų kvapą, kurį imdavo skleisti mirusio žmogaus palaikai. Tai buvo labai svarbu, kadangi neretai mirusiųjų kūnai prieš juos palaidojant išbūdavo ne vieną dieną, o kartais net ir ne vieną savaitę.

5. Buvo tikima, kad žmogžudžio palietimas išgydydavo

Nuo ankstyvosios moderniosios eros iki XIX a. vidurio buvo tikima, kad palietus žmogžudį, kuris būdavo pakariamas, žmogus galėdavo išgyti nuo visų ligų – pradedant odos problemomis ir baigiant gūžiu ar netgi vėžiu. Sergantys žmonės dalyvaudavo žmogžudžių egzekucijose tikėdamiesi stebuklingai išgyti.

6. Iki šiol yra likę daugybė paslapčių

Nors apie laidojimo tradicijas šiandien žinome nemažai, iš tikrųjų archeologams ir istorikams vis dar kyla daugybė klausimų, nes kai kuriose pasaulio dalyse nėra rasta mirusiųjų palaikų iš skirtingų laikotarpių. Kadangi mirusiųjų palaikai įprastai būna randami tik tam tikrose vietovėse, likusiose jie tiesiog tampa „nematomi“. Dėl šios priežasties yra manoma, kad mirusiųjų kūnai būdavo ekskarnuojami arba kremuojami, vėliau mirusiųjų pelenus išbarstant arba užkasant po žeme. Tačiau viena yra aišku – kiekviena tauta jautė pagarbą mirusiesiems ir laikėsi savo laidojimo tradicijų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *