Pirmadienis , rugpjūčio 19 2019
Pagrindinis / Kultūra / Vytauto Poškos ir Tado Dromanto tapybos paroda

Vytauto Poškos ir Tado Dromanto tapybos paroda

Šių metų lapkričio 3 dieną, 18.00 valandą Pylimo galerijoje (adresas Pylimo g. 30, 01135 Vilnius) atidaroma Vytauto Poškos (Vilnius) ir Tado Dromanto (Klaipėda) tapybos paroda. Du jaunus, savito meninio mąstymo, skirtingo braižo menininkus šioje parodoje vienija vyraujantis eksponuojamų kūrinių motyvas – mūsų pajūris.

Paroda veiks iki lapkričio 21 dienos.

Vytauto Poškos ir Tado Dromanto tapybos paroda
Tadas Dromantas. Karaliaus Vilhelmo kanalas. 2014, drb., al., 55×130

****************************

VYTAUTAS POŠKA

Gimė 1971 metais, gyvena ir kuria Vilniuje.
1988 m. baigė J. Vienožinskio dailės mokyklą, 1995 m. – Vilniaus dailės akademiją (freskos – mozaikos specialybė).
Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Surengė 14 personalinių tapybos parodų, dalyvavo 15 grupinių parodų.
Pagrindinė veikla – tapyba. Taip pat dirba su teatro ir TV projektais, kuria scenografijas, freskas, skulptūras.

Vytautas Poška:              

„Šiuolaikinis menas yra labai platus ir ten yra nemažai spekuliacijos. Reikia labai atsakingai daryti konceptualų meną – taip, kad jis būtų paveikus, nes galima spekuliuoti savo nemokėjimu piešti. Konceptualiame mene yra užuomina, o visą vaizdinį turi susikurti pats. Tačiau jeigu žiūrovas išeina pavargęs ir nieko nesupratęs, tai arba jam šiek tiek trūksta išsilavinimo, arba ten iš tiesų nieko gero ir nebuvo. Kita vertus, nereiškia, kad tobula technika yra menas. Galiu nupiešti gėlytę, kuri galbūt puikiausiai tiks botanikos sodui, o ją pavaizduoti būtų galima ir su fotoaparatu, bet pavaizduoti pavasario kvepėjimą – tai menas.“

Dailėtyrininkė Audronė Ercmonaitė:

„Tikroji, nepažintoji ir tamsi visata V. Poškos kūriniuose pristatoma kaip šviesi, jauki ir pažįstama aplinka. Ši vizija konvertuota į tapybą, kaip labiau jautrią išraiškai ir labiau efemerišką.

Romantizuotas sapnų, tylos pasaulis – gal tai savotiška dailininko reakcija į pervirš materializuotą, technokratišką, ypač „verslų“ ir dominuojantį visuomenėje gyvenimo būdą, kurio žaizdotumas tampa kasdienybe. Vaizdas paveiksle tirpsta ir išsilieja kaip šlapia akvarelė, pasteliniais tonais eskiziškai leidžiant nutekėti potepiui. Beveik sterili balta erdvė, pripildyta šviesos, vilioja. Realių daiktų vaizdiniai, istorijų nuotrupos, prisiminimai atsirandantys ir pranykstantys kuria apčiuopiamą kito ir kitoniško pasaulio vaizdą, kurio egzistavimu gal ir galime netikėti, bet ir jo besimaterializuojančių pavidalų negalime atmesti.“     

****************************

TADAS DROMANTAS

Gimė 1982 metais, gyvena ir kuria Klaipėdoje.
2001-2005 m. – studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, 2005-2007 m. – Braitono universitete (Jungtinė Karalystė), įgyjo vizualinių menų magistro laipsnį.

Tadas Dromantas:       

Šiuo metu peizažas išlieka pagrindinis mano kūrybos leitmotyvas. Kompozicija, spalva ir plastinė idėja,­ tapyboje mane traukia labiausiai. Skirtingi darbų formatai, plenero ar studijinė tapyba, Alla Prima ar daugiasluoksnė technika, nėra mane ribojančios aplinkybės. Dirbdamas su konkrečiu peizažu stengiuosi perteikti tai, kas konceptualizavimo keliu nepasiduoda perteikiamas. Tai jausmas, nuotaika, emocija. Gal todėl linkstu prie laisvo koloristinio interpretavimo, formos improvizacijų. Nors mano tapyboje nebūdingas beatodairiškas taškymasis ryškių spalvų dažais, o paletė dažnai sudaro pilkų tonų, monochromatiniai atspalviai, vis dėl to, man svetimas aklas natūros kopijavimas.

Menininkas, J. Vienožinskio dailės mokyklos direktorius Algis Lankelis (2005 m.):

“Tado Dromanto paieškos, mano manymu, yra aktualios ir unikalios. Šiuo metu didžioji aktyvaus meninio jaunimo dalis panirusi į socialinių aspektų mene nagrinėjimą. Ši situacija man primena seną antitarybinę karikatūrą: virš skruzdėlyno nuotraukos puikavosi lozungas “Mūsų skruzdėlynas pats geriausias pasaulyje”. Galima papildyti, kad svarbiausias taip pat. Murkdydamiesi socialinėse problemose, atmetę individo pastangas suvokti save, ignoruodami aplinką, kurioje egzistuoja visuomenė, t.y.­ gamtą, kosmosą,­ iš tiesų tik bėgame nuo klausimų iš kur ta visuomenė atsirado, kur ji eina, ir kam ji (o ir mes, kaip jos dalis) iš viso reikalinga. Taigi, Tado minamas kelias mūsų situacijoje atrodo ir prasmingas, ir naujas, ir aktualus.
Pabaigai priminsiu Juozo Miltinio posakį “Neieškok to, kas nauja, ieškok to, kas amžina­ – tai visada nauja”

Taip pat skaitykite

renginiai

Svarbiam renginiui artėjant…

Atsakingų profesionalų indėlis visuomet naudingas. Todėl artėjant svarbiam renginiui verta kreiptis į Videoprojektai.lt. Kodėl? Ogi ...