VALDO ANTANO GURSKIO tapybos paroda „MANO LAIKAS”

2017-03-21 – 04.08

Parodos atidarymas 2017 metų kovo 21 dieną, antradienį, 17.00 val. LDS galerijoje „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius

Tapytojas Valdas Antanas Gurskis yra itin aktyvus Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jis yra surengęs virš 30 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 100 bendrų  parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, privatūs kolekcininkai. Už peizažinę tapybą 1997 m. dailininkas buvo apdovanotas LR Aplinkos apsaugos ministerijos premija, yra gavęs individualią menininko kūrėjo stipendiją (1997-1998 m.).

Valdo Antano Gurskio tapybos vaizdiniai  balansuoja  tarp grafiškumo ir tapybiškumo, tarp formos ir erdvės, tarp žemės ir dangaus. Jo gamtovaizdžiai atspindi ne tik esminius  pasaulio matymo principus, dinamišką žvilgsnį,  jautrą šviesos ir spalvų  kaitos niuansams bet ir  aktyvią kūrybinę poziciją. Į tradicinius žanrų kalbos rėmus talpinami tradiciniai lietuviško peizažo motyvai stilistiškai balansuoja tarp monumentalumo ir kameriškumo, tarp realizmo, impresionizmo, ekspresionizmo kalbos ribų.

VALDO ANTANO GURSKIO tapybos paroda "MANO LAIKAS"
VALDO ANTANO GURSKIO tapybos paroda „MANO LAIKAS”

Tapytojo kūrybos ištakos siejasi su tradicijomis, lyriškojo peizažo pozicijomis, jo mokytojų Česlovo Kontrimo, Algirdo Petrulio, Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės, Vlado Eidukevičiaus, Antano Martinaičio ir kt. kūryba. Būdamas jautrus gamtos nuotaikoms, Gurskis tapo savotišku metraštininku besikeičiančių metų laikų, lietuviškų miestelių ir kaimelių peizažų,  išsiskiriančių kintančios šviesos  pagava. Poetines gamtos ir pasaulėvaizdžio nuotaikas tapytojas  išreiškia skirtingais gyvenimo ir kūrybos periodais, išsaugoja esminius nesikeičiančius meninio matymo aspektus.

Dailininko kelio pradžia siejasi su  Kauno dailės mokykla. „Svajojau būti arba dainininku arba dailininku“. Dirbdamas dainuodavau Kipro Petrausko dainas, o po darbų grįžęs namo – piešiau. Baigė mokyklą 1956 m. geriausiais pažymiais. 1956 m. įstojo į  tapybą LTSR Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Tačiau vėliau perstojo į monumentaliają tapybą. Ši katedra davė laisvės supratimą, plėtė akiratį, davė gerus pradmenis. Čia išmokta kitokios tapybos – stilizuotos, labai stambių ritmų ir mastelių.

Po studijų V. Gurskis daugiausia kūrė monumentalistiką. Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose sėkmingai realizavo sieninės tapybos darbus (sgrafito technika) bei dekoratyvius  metalo plastikos (kalinėto vario) reljefus.

Sudalyvavęs respublikinėje dailės parodoje 1967 m., atsidėjo molbertinei tapybai. To meto jo  figūrinės kompozicijos ir portretai pasižymėjo monumentalumu, dekoratyvumu, ryškių spalvų kontrastais. Vėliau nutolo nuo dekoratyvių tendencijų, sukūrė kameriškų, psichologiškai įtaigių portretų (Juozo Miltinio (1978 m.), Valerijono Jucio (1980 m.), savo dėstytojos Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės (1985 m.).

V. Gurskis daugiausia kuria peizažus, čia geriausiai atskleidžia ir svarbiausią savo kūrybos įrankį – intuiciją. Tik jos vedamas jis renkasi motyvus, kompoziciją, spalvas. Peizažinėje kūryboje dominuoja miesto vaizdai (daugiausia Vilnius), lietuviški kaimeliai ir bažnyčios, pajūrio tema. Gyvendamas ir kurdamas Vilniaus senamiestyje, miestą mato savitai, skirtingais metų laikais nušviestą išskirtinės šviesos, spalvingų tonų, paliestą ekspresyvių potėpių. V. Gurskis labiausiai mėgsta  tapyti betarpiškai gamtoje. Pleneruose jis  atranda gamtos  padiktuotų kompozicinių, šviesos, erdvės, spalvinių sprendimų. Dailininkas yra pasakęs, kad „visuomet ieškojo peizažų, kuriuose slypėjo vidinė energija. Jai  išreikšti  peizažų kompozicijose svarbi dominantė yra medžiai, kurie tampa neatskiriama gamtovaizdžio dalimi, tapomi skirtingais metų laikais šakų rezginiais užpildo plokštumas, skaido kompoziciją diagonalėmis, vertikaliais, įstrižais šakų pluoštais („Mane veikia medžiai, jų besikartojantys ritmai, jų išraiškinga belapių šakų kančia. Juose randu poeziją“).

V. Gurskio dėmesys lietuviškąjam kraštovaizdžiui išaugo ir į domėjimasį liaudiškų bažnyčių architektūra. Atsirado tapybos darbų ciklas, pavadintas „Bažnytėlių Lietuva“. Nuo 1967 m. pradėjęs tapyti gražiausiose vietose pastatytas bažnyčias, apkeliavo daugybę kaimelių. Jo dėka išliko unikalūs vaizdai su Bagaslaviškio, Gaveikėnų, Vizgirdiškio, Saugų, Bukantės, Kuktiškių, Kalnalio, Darbėnų, Gintališkio, Salantų, Rokiškio, Kupiškio ir kt. bažnyčiomis. Jas tapė net ne vieną kartą ir vis naujai surasdavo  išraiškingiausią metų laikų ir nuotaikų padiktuotą komponavimo rakursą, spalvų ir šviesos santykį, potėpio išraišką.

Valdo Gurskio kūryboje vyrauja šviesa ir iš pirmo žvilgsnio neišraiškinga,  pilkų tonų tapyba, tarsi balansuojanti tarp grafiškumo ir tapybiškumo, tarp formos ir erdvės, tarp žemės ir dangaus. Bet ji perteikia ir esminę šio lietuviškojo peizažo jauseną, fiksuojančią besikeičiančių metų laikų įvairovę,  poetines gamtos nuotaikas, esminius meninio matymo aspektus.

Dailėtyrininkė  Nijolė Nevčesauskienė

Susiję straipsniai:

Kodėl Lietuvoje taip mėgiami Garmin laikrodžiai?

Pastaraisiais metais Lietuvoje pastebimas vis didėjantis išmaniųjų laikrodžių populiarumas. Ir nors rinkoje yra daugybė skirtingų gamintojų, vienas vardas išsiskiria – Garmin. Kodėl gi šie laikrodžiai taip mėgstami mūsų šalyje? Ar tai tik mados reikalas, ar slypi kažkas daugiau? Šiame straipsnyje panagrinėsime priežastis, kodėl Garmin laikrodžiai tapo tokie populiarūs Lietuvoje. Sunku būtų nepastebėti, kad vis daugiau […]

Kelionės į Egiptą: ką veikti šeimoms su vaikais?

Egiptas – tai šalis, kurioje gausu ne tik istorijos, bet ir pramogų, puikiai tinkančių visai šeimai. Čia rasite ne tik žymiųjų piramidžių ar šventyklų, bet ir daugybę veiklų, kurios sudomins vaikus bei suteiks jiems nepamirštamų įspūdžių. Jei planuojate kelionę į Egiptą su šeima, štai keletas idėjų, ką verta nuveikti šioje šalyje. Pramogos prie Raudonosios jūros […]