2015 metų gegužės 20 dieną (trečiadienį) 17.30 valandą Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (adresas Šv. Jono 11, Vilnius) Sauliaus Damulevičiaus fotografijų parodos „Siera Leonės deimantai”, skirtos Tarptautinei Afrikos dienai, atidarymas.

Renginyje dalyvaus pats fotografijų autorius ir grupės „Drumfever” perkusininkai. Paroda veiks iki šių metų birželio 17 dienos.

2013-2014 metais keliautojas, alpinistas ir fotografas Saulius Damulevičius 5 mėnesius dirbo Siera Leonės sostinėje Fritaune, kur su kolegomis iš Lietuvos padėjo į rinką įvesti naują telekomunikacijų bendrovę. Didžiąją dalį savo laisvalaikio lietuvis praleido fotografuodamas vietinius gyventojus, nors jie patys, išskyrus smalsius vaikus, paprastai vengia prašalaičių objektyvų. Skurdžiausia pasaulio valstybe tituluojamos Siera Leonės gyventojai bijo, kad jų vargas užsieniečiams netaptų pajuokos objektu ar pigiu pasipelnymo šaltiniu. Ne vienas jų tebeslepia ir prieš 12 metų pasibaigusio karo randus ar sunkios ligos žaizdas… Tačiau S. Damulevičius, nuolat bendraudamas su Fritauno gyventojais, pamatė ne tik beviltišką vargą. Didžiausią įspūdį jam paliko žmonių kantrybė, ryžtas ir tikėjimas gyvenimu, kas, autoriaus teigimu, ir yra tikrieji Siera Leonės deimantai. Nelengvas Siera Leonės žmonių gyvenimas įkvėpė autorių papasakoti jų istorijas – kaip išgyventi tokiomis sąlygomis ir mokėti džiaugtis tuo, ką turi.

Siera Leonė dažnai vadinama skurdžiausia valstybe pasaulyje. 2013 metais šią nedidelę Vakarų Afrikoje valstybę, buvusią Jungtinės Karalystės koloniją (iki 1961 metų), nusiaubė Ebolos epidemija… Jos sostinė – Fritaunas, įsikūręs kalnuotame pusiasalyje, Atlanto vandenyno pakrantėje. Plotu šalis tik šiek tiek didesnė už Lietuvą, bet gyventojų čia – apie 6 milijonus. Daugiau nei 40% iš jų yra vaikai iki 15 metų amžiaus, o senolių sutikti pavyksta retai. Viską lemia itin prastos gyvenimo sąlygos – skaičiuojama, kad daugiau nei pusė šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Sostinėje visur pilna šiukšlių, ištisi kvartalai gyvena mažose, iš lentų ir skardos suręstose lūšnelėse. Mieste trūksta elektros, vandentiekio sistemos praktiškai nėra. Nepaisant didžiulio skurdo, žmonės labai bendruomeniški, padeda vieni kitiems: vedžioja kaimynystėje gyvenančius vaikus į mokyklą, globoja luošius ir vargetas.

Visos konfesijos sugyvena taikiai, nors 60 proc. gyventojų yra musulmonai, likusieji – krikščionys ir pagonys. Siera Leonės gyventojai dažnai sako – „Dievas mumis pasirūpins“.

Didžioji dauguma gyventojų užsiima žemdirbyste. Išaugintą produkciją suvartoja patys gyventojai. Augina ryžius, kuriems palankus dviejų sezonų atogrąžų klimatas, laiko naminius paukščius, kiaules ir galvijus. Taip pat žvejoja vandenyne ir upėse. Siera Leonė taip pat garsi savo naudingaisiais ištekliais, kurie sudaro apie 80 proc. viso šalies eksporto. Ketvirtadalyje jos teritorijos randama deimantų, šalyje plyti didžiausias Afrikoje geležies rūdos telkinys, randama aukso ir kitų vertingų išteklių. Dėl šių mineralų 1992 metais čia kilo 10 metų šalį niokojęs pilietinis karas, o dabar kalnakasybos verslą daugiausia valdo užsienio kompanijos. Deja, laimės ir klestėjimo Siera Leonės gyventojams gamtos turtai neatnešė. Nesivysto ir turizmo verslas, nors šalis puikuojasi vienais puikiausių paplūdimių pasaulyje. Vietiniai pasakoja, kad jų pakrantė primena Siera Leonės valstybinės vėliavos spalvas: mėlyna reiškia vandenyną, balta – pajūrio smėlį, o žalia – miškais apaugusius kalnus. Tai – visai kitas šalies veidas, beveik nesudarkytas skurdo ir šiukšlių.

Medicinos padėtis Siera Leonėje prasta. Pagal kūdikių mirtingumą šalis tebėra viena „pirmaujančių“ šalių pasaulyje . Viena iš priežasčių – kvalifikuoto medicinos personalo trūkumas. Daug žmonių miršta nuo infekcinių ligų: maliarijos, geltonojo drugio, choleros. Siera Leonėje geri keliai jungia tik didžiausius šalies miestus, todėl populiariausia transporto priemonė – visureigiai. Taip pat nemažai motociklų, kuriuos vietiniai vadina okadomis.

Viešasis transportas –nuo ilgos tarnystės ir prastų kelių „pavargę“ taksi automobiliai, aplankstytos okados, iki stogo užkrauti mikroautobusai ir kiek talpesni tarpmiestiniai autobusai. Šviesoforų nėra – jų darbą atlieka žmonės su raudonos ir žalios spalvos vėliavėlėmis rankose.

Vietiniai gyventojai mėgsta sportuoti – bėgioti, kilnoti savos gamybos svarmenis ir ypač žaisti futbolą. Kartais atrodo, kad futbolą čia žaidžia visi. Jei turi bent vieną batą, tai nėra kliūtis spardyti kamuolį. Futbolą taip pat žaidžia ir tie, kurie per karą neteko galūnių. Pastarieji varžosi pagal specialias taisykles: netekę kojos spardo kamuolį, o neturintys vienos rankos užima vartininko poziciją.

Anot autoriaus, iš Siera Leonės gyventojų vertėtų pasimokyti kantrybės ir labiau vertinti tai, ką turi.