2016 metų vasario 17 dieną (trečiadienį), 17.00 valandą, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“, (adresas Aušros Vartų g. 7) atidaroma grafikės Aistės Ramūnaitės paroda „VĖJŲ MAGISTRO UŽRAŠAI“

Lino raižiniai, piešiniai, koliažai

 Paroda veiks iki šių metų kovo 5 dienos.

Aistė Ramūnaitė

Apie parodą

Esu ekstremali lino raižinio fanatikė. Grafikos lakšto klišę galima atspausdinti šimtais skirtingų variantų: realybėje viskas keičiasi besikartojančiomis formomis. „Everything is changing by repeating itself“, – sakė Andy Warhol‘as.

Ši – mano dvidešimt pirmoji personalinė paroda – aprėpia mano paskutinius praleistus mėnesius Londone, skubų išvykimą, išmėtytus nebaigtus ir paliktus darbus bei klišes ir pirmuosius metus, bandant greičiau pritapti Lietuvoje, savo gimtajame Žaliakalnyje, kur Ąžuolyno giraitė liečiasi su Žemuogių, Tulpių, Aguonų, Radastų, Lelijų gatvelėmis ir Kauko alėja, vedančia žemyn Kauko laiptų kaskadomis. Mano adresas: Žemuogių 2, Kauko alėja, gyvenu mediniame senoviniame name, kuriame rytais vaidenasi kaukai. Grįžusi po trylikos metų, praleistų Londone, kur rankų darbo originalūs šiuolaikiniai spaudiniai yra klestėjimo ir populiarumo epogėjuje. Man teko laimė mokytis ir kurti bei džiaugtis tuo, ką davė slaptasis Londonas. Kartu dirbome vienoje grafikos dirbtuvėje su tokiais iškiliais anglų grafikais kaip Dolores De Sade, Chris Pig, Wuon- Gean-Ho, Petter Rapp, Nick Morley aka linocut boy ir daugeliu kitų, su kuriais teko dalyvauti niekad nenutrūkstančiame parodų sraute.

Aš vėl atsidūriau savo fantastiškame Žaliakalnyje. Tik mano požiūris pasikeitė. Ir šią savo dvidešimt pirmąja personaline paroda noriu akcentuoti tam tikrą Žaliakalnio kultūros fenomenalų paveldą. Mažuosius originaliuosius darželius, supančius privačius medinukus. Žaliakalnio gėlių kultas – tremtinių dangus. Kruopščiai puoselėjamos tradicijos. Gėlių šaknų aranžuotės, menančios Smetonos laikus ar dar ankstesnius, kai Žaliakalnis buvo tik balto smėlio kalnas. Tai meilė savo žemei ir savo šaknims. Kažkuo primena Londono „Flower Show“. Lyg kiekvienas čia būtų nugalėtojas. Nejau tai pasmerkta išnykimui? Ar mus sups betoninių plytelių kompozicijos? Ši Žaliakalnio dalis prie Ąžuolyno Smetonos laikais buvo vadinama Bukietu. Kaip panašu į Anglijos karalienių tradicijas, kurios kiekviena turėjo savo sukurtų kvepalų „Signature“ versiją iš lauko ir darželio gėlių, nepakartojamą kaip ir Žaliakalnio gėlių raštų kompozicijos.

Vienas svarbiausių ingredientų – „Lily of the valley“ arba konvalijos. Pavasariais jos primena partizanų šovinių gilzes, pasirengusias šauti, užimančias pusę gatvės ploto ir vėliau pražystančias baltais varpais.

Alyvos. Jos man primena violetinių pustonių debesis, matuojančius dangų, lyg patalus, kuriuose kažkas vartytųsi dieną ir naktį.

Pienės – pasiutusios blondinės, narkomanės, įsimylinčios lakūnus, kurie skraido mėnulio šviesoje.

Tulpės – vyno taurės, traškios, kai iš jų geri pavasarį.

Bijūnai. Siurrealistiškai tursena savo plunksnas tarsi begalviai balandžiai.

Rožės. Mėlynojo kraujo nuotakos, tinkamos balzamavimui.

Lelijos – dar mano močiutės sodintos, saugančios snaudžiančių katinų ramybę.

Astros, nešiočiau jas kaip žiedus ant pirštų, neliesdama kojomis žemės.

Saulėgrąža. Saulės grąža. Atsimink.

Visą šią vasarą raižiau tiesiai į lino klišę gėles, kai jos vyto ant mano stalo, kaip gėlių detektyvė. Štai kokie padriki ir sumišę mano pirmieji metai, kai stovi kaukas už nugaros ir kažką man sufleruoja: kaip gyventi, kad vėl prigyčiau – vėl jaučiu savo šaknis, visi žmonės jas turi.

P.S. Apie šios parodos stilistiką. Tai vyraujantis gaivusis ezoterinis realizmas, kai vaizduojamasis daiktas turi paslėptą reikšmę. Yra ir Art Nouveau realizmo, dada ir „Poetic recycling of urban“.

Aistė Ramūnaitė