Vytautas Bakas. Penki milijardai eurų – prieš turinio politiką ir grįžtančią lyderystę. Už ką statysime, ponai?

vytautas bakasPenki milijardai eurų – suma, kurią Seimas leido pasiskolinti Vyriausybei, pamiršęs savo pareigą paklausti, kur ir kaip šie pinigai bus naudojami ir kontroliuoti, kaip ir kam jie bus paskirstyti. Toks statymas šiandien padarytas ant politinio pokerio stalo, vardu Lietuva.

Sąmoningai tai daroma ar ne – klausimas, į kurį atsakyti šiandien vengia ne tik valdantieji, bet ir didžioji dalis opozicijos.

Ši ne tokia jau maža suma – 5 mlrd. Eurų – skirta koronaviruso krizės įveikimui Lietuvoje. Tai solidi, daugiau nei trečdaliui valstybės metinių pajamų prilygstanti suma, iš kurios beveik pusė turėjo būti skirta ekonomikos gaivinimui ir paramai verslui. Turėjo būti, nes ir praėjus daugiau nei pusantro mėnesio matome, kad pinigai iš esmės net nepradėti naudoti.

Viešai skelbiama, kad  pagalba  suteikta vos kelioms dešimtims įmonių, nors, ekspertų duomenimis, su sunkumais susiduria net 40 proc. šalies verslo, daugiau kaip 30 tūkst. įmonių registravosi Valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip patiriančios sunkumų.

Po diskusijų su verslu aiškėja, kad sunkumus patiriantiems žmonėms pagalba neprieinama dėl vangaus įgyvendinimo proceso, biurokratinių kliūčių, painių procedūrų.

Kitas svarbus aspektas yra tas, kad tokios solidžios sumos turi būti itin atidžiai stebimos, kad parama būtų panaudota skaidriai, nes pokyčių ir sumažėjusios kontrolės laikais bandant paskirstyti didžiulius pinigus, korupcijos rizika gali būti didelė.

Turime nepamiršti 2009-2012-ųjų metų krizės pamokų. Tuo metu, kaip paaiškėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) atlikto parlamentinio tyrimo metu, kai dauguma labiausiai pažeidžiamų Lietuvos gyventojų grupių veržėsi diržus, atskiros interesų grupės lobo valstybės įmonių sąskaita ir puoselėjo toli siekiančius planus – užvaldyti valstybę.

Bet pamokų išmokti mes, panašu, nenorime. Tai rodo jau vien Seimo sprendimai, priimti pasaulį užklupus koronaviruso pandemijai. Tuo metu, kai situacija privertė visus staiga nukreipti jėgas į kovą su pandemija,  mūsų Seimas dėjo į kojas. Seimas atsitraukė ir išėjo į karantiną, priešakinėse kovos su COVID-19 fronto linijose palikdamas medikus, pareigūnus, socialinius darbuotojus, verslus ir pajamas bei darbą prarandančius žmones.

Nuvilia ir liūdina faktas, kad tokiam siūlymui – atsitraukti – kovo viduryje vieningai pritarė ir opozicija. Sprendimas Seimui išeiti „atostogų“ priimtas net 105 Seimo narių balsais „už“.

Tokiu žingsniu de facto Lietuva prarado Seimą kaip politikos institucinį lyderį ir visas valdžios ir politinės galios vadeles atidavė institucijai, kuri pagal Konstituciją tėra tik įstatymų vykdytoja, bet ne sprendimų priėmėja – Vyriausybei.

Atsiradusios lyderystės spragą užpildė pilietinė visuomenė: pradėtos nevyriausybinės iniciatyvos, kuriomis medikai buvo aprūpinami asmens saugos priemonėmis, žmonės buvo kviečiami aukoti į specialius fondus. Patikimais visuomenės patarėjais ir pagalbininkais sunkiu laiku tapo medikų bendruomenės lyderiai, kai kurių ligoninių personalas, kurie tiesiogine žodžio prasme aukojosi, teikdami pagalbą sergantiems, ir tuo pat metu dar drįso kelti problemas, nepavargdami baksnoti valdžios atstovams į mokslo išvadas bei su problema kitose šalyse anksčiau susidūrusių kolegų medikų patirtis.

Po pertraukos grįžęs į posėdžius, Seimas pasimetė net dėl darbo organizavimo klausimų, neišlaikė partijų vienybės egzamino kai kuriais ypač svarbiais pandemijos akivaizdoje klausimais – medikų atlyginimų kėlimas ar kiti.

Teko konstatuoti ir tai, kad nuotolinis moksleivių ir studentų ugdymas stringa, nes dešimtys tūkstančių Lietuvos vaikų paprasčiausiai neturi kompiuterių, taip pat ir tai, kad valstybės deklaruojama parama nepasiekia dėl karantino suvaržymų finansinių sunkumų patiriančio verslo.

Seimo pareiga pagal Konstituciją ir  Seimo statutą yra kontroliuoti, kaip leidžiami iždo pinigai, prižiūrėti Vyriausybės veiklą. Seimo Antikorupcijos komisija, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), kiti Seimo komitetai pagal kompetenciją privalo  užtikrinti, kad pinigai būtų panaudojami sąžiningai ir skaidriai.

Valstybės parama turi pasiekti tuos, kuriems jos labiausiai reikia, ir kurti vertę. Visuomenė turi nuolat gauti visą aiškią su šių lėšų panaudojimu susijusią informaciją, turi būti vertinama, kaip efektyviai ir veiksmingai šie pinigai sprendžia mūsų ekonomikos ir socialines problemas.

Asmeniškai, kaip Seimo narys, inicijavau Vyriausybei skirtosios milijardinės paramos paskirstymo kontrolės iniciatyvą Seimo Antikorupcijos komisijoje ir NSGK.

Tiesa, nors darbo daug, artėjant rinkimams visada padaugėja ne realios veiklos, o (pri)puolamųjų politinius dividendus keliančių „darbų“.

Pripulti prie populistinio, atgarsį turėsiančio projekto egoistiškai savo parlamentaro darbą suprantančiam politikui gali būti naudinga. Kaip naudinga ir pulti tau oponuojantį, kitokią nuomonę turintį kolegą. Taip gaunama pigaus visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio.

Puikus to pavyzdys – dabartinis NSGK pirmininkas, „valstietis“ Dainius Gaižauskas. Parlamentaras septynis mėnesius viešai kaltino mane nuslėpus nuo komiteto informaciją, susijusią su Seimo narės Irinos Rozovos veikla.

Šiai „problemai“ ir Komiteto pirmininko asmeniškumams tenkinti iššvaistyta daug komiteto laiko.

Galiausiai šioje istorijoje praėjusią savaitę padėtas taškas – padaryta išvada, kad informacija buvo prieinama visiems komiteto nariams, su ja susipažino visi tie Komiteto nariai, kurie domėjosi NSGK veikla bei gaunamais dokumentais.

Kiti, kurie to nenorėjo ar nesugebėjo suprasti savo, kaip parlamentaro, pareigos, to ir nepadarė, nesusipažino. Ir tai manęs asmeniškai nestebina – toks jų darbo stilius.

Be jokios abejonės, NSGK yra ypatingai svarbus Seimo komitetas, tad jei kyla pagrįstų abejonių dėl netinkamo bet kurio kolegos darbo, išsiaiškinti yra būtina.

Tačiau kai aiškinimasis ima panašėti į asmeninių antipatijų, melo ir reputacijos žeminimo lydimą kampaniją, kyla klausimas, ar pats kritikuojantysis išlaiko etiško darbo standartus? Ar pats NSGK pirmininkas geba skirti problemų ir nagrinėjamų klausimų svorį, susipranta laike, ir reaguoja ne tik į jo asmenines ambicijas žeidžiančius, bet ir į aktualius klausimus? Juk, tam tikra prasme, jo rankose – nacionaliniai šalies saugumo interesai.

Šiuo metu, mano nuomone, Seimas Lietuvoje privalo imtis iniciatyvos ir lyderystės  kompetentingai užtikrinti Vyriausybės skirstomos 5 mlrd. eurų paramos Lietuvos ekonomikai kontrolę. Tai ne parlamento pasirinkimas, tai yra Seimo pareiga. Pagal Konstituciją, Seimo Statutą ir prieš Lietuvos žmones. Būtent šitos pareigos iš kolegų parlamentarų šiandien aš pasigendu.

Turime užtikrinti, kad kiekvienas valstybės vardu pasiskolintas euras kurtų vertę Lietuvos žmonėms, visuomenei ir valstybei.

Būtina suremti pečius, į krizės valdymą įtraukti šviesiausius Lietuvos protus. Ypatingai svarbi yra tarpinstitucinė komunikacija, bendravimas tarp skirtingas kompetencijas turinčių valstybės institucijų, tarp aukščiausios valdžios, savivaldos, verslo ir piliečių, tarp pozicijos ir opozicijos, įtraukiant ekspertus, nevyriausybines organizacijas, akademinę visuomenę.

Kaip atsitiesti po krizės, kaip iš jos išeiti su mažiausiais praradimais? Kaip užtikrinti, kad lėšos, skirtos krizės įveikimui, būtų naudojamos skaidriai, laiku pasiektų tuos, kuriems labiausiai reikia paramos ir pagalbos? Kokie iššūkiai kyla mūsų piliečių ir mūsų šalies saugumui? Ko tikėtis dėl didžiųjų pasaulio valstybių ekonomikoms? Kaip sumažinti neigiamas krizės pasekmes, kaip pamatyti ir išnaudoti naujas galimybes? Kaip mes gyvensime artimiausiais metais? Kokia bus Lietuvos darbotvarkė įveikiant krizę?

Ties šiais ir kitais klausimais mums reikia susėsti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete Seime. Deja.

Deja, kai visas pasaulis keičiasi, persiskirsto, mūsų parlamento politinė dauguma linksta ne į dabartinės situacijos analizę, prognozavimą, bet į senus, negero dvoko galios žaidimus.

Dėl artėjančių Seimo rinkimų keliami šaršalai, daugėja pripuolamųjų ir puolamųjų darbų. Politinių idėjų stoką valstybėje užpildo „gaižauskų  tyrimai“ ir siūlymai krizės pinigais pirkti rinkėjų balsus. Net matą tam jau nustatė – du šimtai skolintų eurų „už galvą“!

Tik tai bus Pyro pergalė, ponai.

Kaip pilietis ir kaip politikas stebėdamas ir vertindamas bendrą šalies piliečių politinę brandą, kaip niekada akivaizdžiai matau, kad užklupęs koronavirusas daugelį žmonių šalyje paskatino stabtelėti, ieškoti visame kame, taip pat ir politikoje, turinio, realios vertės. Bereikšmiai skandalai tampa mažiau įdomūs.

Piliečių nepakantumas politikų kvailybei per šiuos pusantro mėnesio ūgtelėjo labiau nei per pastaruosius trejus su puse metų.

Jei mažės skandalų politikoje paklausa, gal – ko labai mums visiems linkėčiau – po truputį daugės joje idėjų ir turinio. Tai būtų teigiamas šalutinis koronaviruso problemos efektas, vertas paminėti šalia dėl stabtelėjusių gamyklų, transporto srautų sumažėjusios pasaulinės taršos.

Vytautas Bakas, yra LR Seimo NSGK, Antikorupcijos komisijos narys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *