Virginijus Tamošiūnas gimė 1962 metais. 1988 m. baigė Šiaulių universiteto dailės fakultetą. Dirba Mažeikių dailės mokykloje, dėsto tapybą ir grafiką. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 2013 m. Tarptautinės meno grupės „Chanteloube” narys nuo 2009 m. Tarptautinės pašto meno grupės „Correspondances Croisees” narys nuo 2007 m.

Virginijus Tamošiūnas yra surengęs autorines parodas Paryžiuje (galerijoje L’expo, 2012 m.; galerijoje Terre des Arts, 2010 m.), Grenoblyje (galerijoje Ex nihilo, 2011 m.), Strasbūre (galerijoje Carre’ d’artistes, 2011 m.), Morlaix (galerijoje Le regard eclaire, 2010 m.), Stendalyje (miesto muziejuje, 2008 m.), Osterburge (Osterburgo krašto muziejuje, 2008 m.). Menininkas dalyvavo grupinėse, tarptautinėse meno parodose Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Kinijoje, Čekijoje, Italijoje.

           Virginijus Tamošiūnas:

Kūrybiškumas yra ne padaryme, bet vyksme. Menas visada yra aktyvus ir nepabaigiamas. Nuolat atsinaujinantis ir ateinantis. Tai – procesas.

Svarbiausias tikslas – ne pateikti produktą, bet pateikti mąstymą, galvojimą, emocinę patirtį. Komunikuoti su žiūrovu vizualizacijos pagalba. Niekad nežinai atsakymo iš anksto. Negaliu atsakyti į paklausimus – kodėl?, kam?, iš kur?, dėl ko?… Vis dar ieškau atsakymų į šiuos klausimus, ir tikiuosi, kad jų niekad nerasiu. Juos suradus viskas taptų beprasmiška…

Kita vertus meno kūrinys – tai ne tik tam tikras objektas. Tai šimtai valandų nusiminimų ir atradimų, pavykusių ir nepavykusių eksperimentų. Tai dienos, savaitės, mėnesiai „juodo” darbo (kuris kartais teikia džiaugsmą), tai dalelė autoriaus sielos, dalelė gyvenimo ir išgyvenimų…
Tapyba turėtų būti graži, bet grožis – subjektyvi sąvoka. Man grožis toks: kartais purvinas, kartais švarus, kartais mylimas, kartais nekenčiamas, kartais saldus, dažniau kartus… Nemėgstu labai estetizuoto, išdailinto meno. Kartais tobulumas yra atstumiantis – norisi matyti, jausti tikrovės randus, sutrikimą, sėkmes ir nesėkmes, pozityvumą ir agresiją, netikrumą ir atradimo džiaugsmą – visi šie žodžiai atspindi mūsų dabartinę aplinką, dabartinį gyvenimą. Menas neturi būti išgalvotas. Svarbu, kad būtų tikra –   abstraktu ir tikra…
Sąmoningai ar ne, vis tik savo tapybos darbais siekiu harmonijos. Vidinės harmonijos su savimi ir pasauliu. Grožis slypi kiekvienoje netobuloje būties detalėje ir ji turi būti priimama, kaip natūralus gimimo ir pabaigos rezultatas…