LAIKAS KAIP JAUSMAS, KURIS IŠTINKA:

EGLĖS ULČICKAITĖS TAPYBOS PARODA „CHRONO-TEKA“ PAMĖNKALNIO GALERIJOJE

Šių metų kovo 31 dieną (ketvirtadienį) 18.00 valandą Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (adresas Pamėnkalnio g. 1), atidaroma tapytojos Eglės Ulčickaitės kūrybos paroda „Chrono-teka“.

Parodoje menininkė pristato naujausius pastarųjų metų tapybos kūrinius, kuriuose tyrinėja laiką kaip jau anksčiau patirtą būseną ir jos tikrus ar menamus pasikartojimus dabartyje. Tai paroda apie laiką kaip kintančią būtį ir atmintį kaip pojūčių archyvą.

„Kartą vaikystėje, besikapstydama smėliadėžėje, radau mažytį fosforinį elnią aplaužytom kojom ir ragais. Pamenu, labai jo pagailo – kad lig tol turėjo tūnoti žemėje. Nors tiesą sakant, vargu, ar galiu tiksliai įvardinti, ką tuomet jaučiau. Tikrosios jausenos pranyksta. Lieka tik daiktai. Galų gale – tik jų simbolinė reikšmė.

Galbūt laiko nėra. Bet žmogus išmoko jį skaičiuoti. Jo erdvei – ir vidinei, ir aplink save kuriamai – reikalinga laikinė dimensija: kad galėtų įvardinti besikeičiančias savo būties koordinates. Kad įvardintų atsirandantį-nykstantį save. Nes laikas, virsdamas atmintimi, sudaro tai, kuo kasdien tampame. Tačiau tuo pačiu ir tai, kuo kasdien nustojame būti. Atmintis išsaugo tik mažą dalį nugyvento laiko.

Jeigu sakyčiau, kad tapyboje tyrinėju laiką – tai būtų ne visai tiesa. Analizuoju būsenas, kurias sukelia susidūrimas su esamojo laiko nuorodomis į praėjusį laiką. Tikiu praeitimi ne tik kaip gramatine forma. Tyrinėju ne daiktus, o juose tūnančius laiko gabalėlius. Bandau suprasti, iš ko kyla paradoksalus laikinumo ir tuo pačiu kartojimosi įspūdis – įspūdis ne kaip impresija, o kaip įspaudas, vidinio laiko tėkmėje įsispaudžiantis pėdsakas.

Tyrinėju tuos įspūdžius pakartodama juos tapyboje. Nors iš tiesų, tiesiog juos sudabartinu – siekiu prisijaukinti tai, kas nepažinu. Tapybinės kalbos pagalba universalizuodama subjektyvias jausenas, kuriu archyvą-tarsi-kartoteką. Parodą pavadinau CHRONO-TEKA, sujungdama chronos (gr. laikas) ir theke (gr. talpykla, dėžė). Čia sutalpinau pastaraisiais metais aptiktus laiko pėdsakus. Tapytus medžiagos ir daikto pa(si)kartojimus. Nors tapyboje kartojasi ne laikas, ir net ne medžiaga, o tik subjekto viduje jos palikto įspaudo įspūdis.

Déjà visité reiškia (at)pažinti vietą, kurioje niekada nebuvai. Tai tam tikra déjà vu forma – jausmas, kuris ištinka. Dažnai klaidžiodama po įvairias vietinio konteksto vietas – miesto užkaborius, interjerus, istorines vietas (ar tiesiog vietas su istorija), žmogaus aplink save kuriamus peizažus, jaučiuosi taip, lyg prisiminčiau tai, ko mano atmintis neišsaugojo. Nors labai daug tų vietų mano atminty tilpti nė negali – mūsų nesieja jokia bendra patirtis praeityje. Tik atsitiktinis susitikimas dabartyje. O gal taip lemta.

Gali būti, kad, ko neprisimenu – tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš.

Prieš mano akis vyno butelio etiketėje plaukia garlaivis. Iš jo kamino kyla sodriai juodi dūmai. Nors, gali būti, iš tiesų tie dūmai veržiasi iš gretimo namo kamino už mano lango. O gal tai – Chronas kartu su žmona Ananke (gr. neišvengiamybe) suka ratus kosmose.

Kiek būtųjų laikų yra esamajame?“ (Eglė Ulčickaitė)

Eglės Ulčickaitės paroda „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki 2016 metų balandžio 21 dienos.

Parodos rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus dailės akademija, AB Plasta.