RAŠYMAS OLOS PAVIRŠIUJE IR NARATYVO PRADŽIOS KLAUSIMAS
TAPYTOJO VIRGINIJAUS TAMOŠIŪNO KŪRYBOS ANALIZĖ

            Žmonių visuomenė negali egzistuoti be komunikacijos reiškinio. Su komunikacijos procesu dažniausiai siejami kalbos ir kalbėjimo klausimai. Kalba yra nulemta žmonių visuomenės raidos ir jos nuolatinės kaitos. Iš kalbos turėjimo ir valdymo formuojami įvairūs kultūros naratyvai tarsi įteisinantys vyraujančią žmonių visuomenės formą ir / arba pasirenkamų visuomenės raidos strategijos kryptį. XX a. eksperimentinė ir abstrakčioji tapyba rašytinę ir sakytinę kalbą stumia nuo pagrindinės menų arenos. Šiam gestui taip pat pritaria, jį stiprina, o tuo pačiu metu ir jį patį keičia dabartinės audiovizualinės kultūros produktų formos (pvz. kinas, fotografija, videomenas, televizija ir pan.).

Neapsiriksiu teigdamas, kad kalbėjimas vykstantis elitiniame vizualaus meno lauke dažnai konstruojamas griežtai neįformintais vaizdais ir tokiu būdu iš žiūrovo reikalauja nuolatos tobulinti kūrinio skaitymo įgūdžius. Griežtų įforminimų arba tikrovės atkartojimo modelių neatitinkanti kūryba pastebima ir Virginijaus Tamošiūno (g. 1962) mene. Iš pirmo žvilgsnio paveiksluose nepasirodo joks aiškus, įprastam verbalizavimo procesui palankus naratyvas. Bet ar iš tikrųjų nepasirodo? Abstrakčioji tapyba naratyvą maskuoja, suspenduoja ir vėliau jį išspjauna.

Prieš pradedant giliau analizuoti dailininko Tamošiūno kūrybą dera pastebėti, kad 1988 m. Tamošiūnas baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar Šiaulių universiteto Menų fakultetas). Yra surengęs autorines parodas Paryžiuje (galerijoje L’expo, 2012 m.; galerijoje Terre des Arts, 2010 m.), Grenoblyje (galerijoje Ex nihilo, 2011 m.), Strasbūre (galerijoje Carre’d’artistes, 2011 m.), Morlaix (galerijoje Le regard eclaire, 2010 m.), Stendalyje (miesto muziejuje, 2008 m.), Osterburge (Osterburgo krašto muziejuje, 2008 m.). Menininkas dalyvavo grupinėse, tarptautinėse meno parodose Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Kinijoje, Čekijoje, Italijoje. Nuo 2009 m. yra tarptautinės menininkų grupės Chanteloube narys.

Taigi, koks ir kada naratyvas išsprūsta iš Tamošiūno paveikslų paviršiaus? Tapybos forma ir bendrinio pobūdžio pavadinimai nesugeba tarpusavyje glaudžiai sulipti. Bet ši nesulipimo situacija, mano galva, akcentuotina kaip Tamošiūno kūrybos privalumas. Drobės paviršiuje iš skirtingomis spalvomis konstruojamo dėmių žaismo ir greitų (tarsi nekoordinuojamų) linijinių potėpių yra formuojamas tuo pačiu metu vykstantis konfliktas ir dialogas.

Ne tik formos plotmėje, bet ir paties kūrinio pavadinimo (žodis) reikšmėje mano plėtojama interpretacija krypsta link Platono olos alegorijos. Cituoju: <…> įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos įšalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos (žr. Platonas, Valstybė. Vilnius: Pradai. P. 265). Tamošiūno kūrybos atveju (santykyje su Platono tekstu) paveikslo plokštuma atitinka uolos paviršių. Nors ši mano interpretacija gal ir per daug drąsi, tačiau drobės ir olos paviršiuje žaižaruoja įvairūs tikrovės atspindžiai, kurie žiūrovą maitina beveik nesąmoningu geismu nukreiptu į sunkiai artikuliuojamą jausmingą tikrovės patyrimą.

Tikrovės atspindžiai yra apsigyvenę šešėliuose, potėpiuose, dėmėse, spalviniuose konfliktuose. Jie (atspindžiai) ne tik abstrahuoja pačią tikrovę, bet ir žadina smalsumą, kurio augimas ilgainiui gali sudraskyti suspensą. Čia suspensas yra jausmų ir minčių užlaikymas, kurio finale įvyksta prasiveržimas. Platono tekste nelaisvus žmones užlaiko grandinės, o Tamošiūno paveiksluose laisvą žmogų (žiūrovą) užlaiko abstrakciją formuojantys potėpių ir spalvų niuansai. Tamošiūnas kuria įspūdį, kad dar yra kažkoks naratyvas, kuris glūdi gerokai giliau nei drobės paviršius geba akimirksniu parodyti. Naratyvo demaskavimo geismas yra perkeliamas į interpretacijos lygmenį, kurios pabaigoje gali būti atveriami įvairūs kultūros naratyvai. Tačiau drobės paviršiuje užtinkami atspindžiai skiriasi nuo atspindžių oloje. Drobės paviršius tik nusako tikrovės naratyvus kaip galimybę, bet ne kaip absoliutų vieno naratyvo įsteigimą. Tai kas veikia drobės paviršiuje nėra griežtai sulipę su kokiu nors tikrovės vaizdu, o Platono tekste atspindžiai oloje priklauso kažkam, kas yra labai konkretus.

Kuo skiriasi tikrovės atsispindėjimas olos paviršiuje ir menininko abstrakti tapyba? Olos paviršiuje tikrovė yra čia pat užrašoma, čia pat ir trinama, o tapyboje ji paaukojama mirčiai, t.y. užrašoma dažais ir taip atitolinama nuo permanentinio dūlėjimo. Tikrovės atspindžių (už)fiksavimas kokiame nors paviršiuje (šiuo atveju drobėje) gali būti laikomas ir kaip bandymas be rašto užrašyti žodžio garsą, o pačiame garse taip pat užfiksuoti ir kažką nežinomo, kas žymėtų netolygų kito individualybės kitimą. Užrašymas vykdomas abstrakčiojoje tapyboje daugiau ar mažiau yra nesąmoningas ir kažkoks sapniškas. Greitai ir tobulai drobėje atgulantis, ekspresyvus potėpis ne tik tampa kompoziciniu akcentu ir kūrinio centru bet ir leidžia ir jame (kūrinyje bei pačiame potėpyje) įžvelgti egzistuojant afekto retoriką. Taigi iš dalies galima teigti, kad Tamošiūno paveiksluose gali būti pastebimas ir afektinis potėpis.

Kai tikrasis žodis pasakomas, tuomet garsas nuaidi ir dingsta nebegrįžtamai (t.y. garsas atsiduoda jau išėjusiai tikrovei), o tapybos paviršiuje įspaustas žodžio atvaizdas gali būti skaitomas kiekvieną kartą pakartotinai ir vis su kita, netikėta intonacija. Tapyboje užrašytas naratyvas, kiekvieno skaitymo metu prikelia individualybę, t.y. mentaliniame lygmenyje tikrovės šešėliai ir atspindinčiai verčiami judėti ir per savo judėjimą suformuoti nepažįstamo, bet numanomai individualizuoto naratyvo kitimą. Šis judesys tik regimas arba įsivaizduojamas. Jis nesugeba pasiduoti lietimui. Jis kaip raštas įgavęs formą lieka visada atsietas nuolatiniam tikrovės diferencijų aprašinėjimui. Tačiau tapyba skiriasi nuo rašto, nes ji ne aprašinėja tikrovės diferencijų, bet geba jas manifestuojančiai įsteigti. nuo to ką pats žymi. T.y. raštas niekada nėra tas apie kurį jis pasakoja.

Man rašto klausimas tampa išties įdomus, kai aš žvelgiu į Tamošiūno drobes, kur lieka tik vargiai nuskaitomos rašto užuominos. Trupantis ir byrantis, afektiniais potėpiais nubraukiamas (tarsi neigiamas), spalvinėmis dėmėmis (už)klojamas raštas meno kalbos metu yra (per)keliamas į judesio ir judėjimo efektą. Taigi, koks rašto judesys yra tapybos kūrinyje? Tai grįžimo judesys. Tamošiūno drobėse rašto neįskaitomumas žiūrovą gražina į ikiraštinę tikrovę. Taip pat pravartu paminėti, kad šiuolaikinė medijų kultūra irgi į didžiąją kultūros sceną pirmiau rašto iškelia vaizdą.

Abstrakčiosios tapybos plokštumoje veikiantis rašto judesys nusigręžia nuo tų, kurie yra sukaustyti grandinėmis; t.y. nuo tų kurie yra negabūs ir negilūs meno kūrinio skaitytojai. Jie tapybos reginį priima klaidingai – kaip tiesą. Tačiau Platonas rodo, kad pasaulio atspindžio prasmė yra gerokai toliau nuo plokštumos į kurią jis (atspindys) įsirėžia. Atsispindėjimas yra tik pasaulio rašymo ir skaitymo pradžia, kurią dera negailestingai kvestionuoti. Taigi Tamošiūnas kviečia nenuskaitinėti drobės paviršiaus, bet slysti po juo, t.y. slysti į tą tikrovę, kuri yra už olos plyšio ir už rašto, pilna jausmų ir laisvai artikuliuojamų patirčių. Šiuo atveju ne tik Tamošiūno, bet ir kiekvienas kokybiškas meno kūrinys yra plyšys pro kurį galima slysti vis giliau į nesibaigiančią kultūros naratyvų raizgalynę.

Doc. dr. Remigijus Venckus
Menotyrininkas ir medijų menininkas