Lino Podiriakos instaliacija „Tylos laukas“

Šių metų kovo 7 dieną 18.00 valandą Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Kalnas“ (adresas Krivių g. 10 a) atidaroma dailininko tapytojo, Vilniaus dailės akademijos absolvento Lino Podiriakos instaliacija „Tylos laukas”.

Linas Podiriaka vien tapyba neapsiriboja. Jį domina įvarios meno rūšys, o ši instaliacijos paroda dar kartą įrodo, kad kurtumas nėra kliūtis išgirsti pasaulio spalvas bei formas ir išsakyti jas savo kalba. Jeigu reikia – išrėkti. Net jeigu tai – tylos laukas.

Daugiau nei dešimt metų įvairiose parodose dalyvaujantis Linas šį kartą kviečia į personalinę parodą kurią sudaro trys darbai – „Klausau“, „Lempų košė“, „Tylos pašnekešiai“.

„Darbe – instaliacijoje „Klausau“ naudojau sovietmečio laikų telefonų ragelius su nutrūkusiomis vielinėmis spiralėmis. Telefonų rageliai su kabančiomis nutrūkusiomis spiralėmis buvo tarsi nutrūkęs ausies klausos nervas jungiantis smegenimis.

L. Podiriaka
L. Podiriaka

Gyvenimas tyloje, kai ryte atsibundu be garsų, man niekas netrukdo, tada,  kai  mano tėvai jau juda triukšmaudami su reikalais. Virtuvėje man irgi tyla, nesvarbu, kad ten viskas juda, verda, garuoja. Ragelio pypsėjimas sukeldavo gerą nuotaiką, nes signalas masažavo klausos smegenis. Atėjęs į svečius visada bėgdavau prie telefono ragelio, tarsi imituodamas kažkokį tikrą gyvenimą. Vienos kaimynės vaistininkės telefonas buvo su skaičių klaviatūra, ir dėl to jis man atrodė labai gražus. Aš visada griebdavau telefono ragelį, o vaistininkė juokdavosi supratusi, kad aš pasiilgęs išgirsti kitokį garsą, nes šito ragelio signalas buvo daug švelnesnis.

Iš šių prisiminimų ir kilo šio pirmo mano instaliacinio darbo idėja. Jis buvo eksponuotas studentų parodoje J. Vienožinskiui atminti Rokiškyje. Šioje instaliacijoje – telefono rageliai su nutrūkusiomis spiralėmis be telefono stovų kabantys balto fono mirtingos tylos erdvėje. Visų ragelių spalvos yra skirtingos nuo baltos iki juodos, priminantys, kad garso tonai būna skirtingi. Rageliai negyvi be elektros srovės, nes ji – tarsi klausos nervas.

Šiuo darbu pirmą kartą pabandžiau išlipti iš tapybinės plokštumos ir tarsi pajutau, kad erdvė, kurioje gyvenu siūlo save išnaudoti mano idėjų raiškai. Konkretus daiktas, neturintis funkcinės vertės, tapo simboliu mano kurtumo ir vaikystės prisiminimų išraiška.

Po darbo „Klausau“ sekė darbas „Lempų košė“ – tai neveikiančių lempučių, kurios tikros, bet perdegusios, košė. Šiuo darbu norėjau parodyti, jog lemputės nebuvo tyčia sugadintos – tai tarsi atitikimas mano klausai, kurios aš irgi pats sugadinti negalėjau. Perdegusios lemputės atkurti, kad ji pradėtų šviesti vėl, neįmanoma, kaip ir atstatyti klausą ir girdėti.

Kai buvau mažas, tėvas tvarkė šviestuvą. Aš iš jo pasiėmiau lemputę, kuri iškrito iš rankų, bet nesudužo. Lempoje iš karto nutrūko volframo siūlelis. Nesupratau kodėl ji po to nebešviečia? Tėvas man paaiškino. Dabar mano „Lempų košėje“, prisimindamas tą lemputę, įsivaizdavau save tarsi būčiau tų lempų vakuume. Tarsi gyvenčiau stiklo gaubto tyloje be šviesos. Daug kas nesuprato, ką aš norėjau pasakyti tomis lempomis, o paslaptis buvo lempų viduje.

Paskutiniame darbe „Tylos pašnekesiai“ noriu parodyti begarsius, negirdimus garso žaidimus – susirašinėjimus su dėstytoju, draugais, kitais žmonėmis. Per laiką prisikaupė krūvos sąsiuvinių, popierių, kuriuose „kalbėjomės“ – aiškinomės su darbo vadovu mano idėjas, darbus. Daug iškeliavo į šiukšlynus… Staiga susimąsčiau, kad šie popiergaliai yra mano, o kartu ir daugelio kurčiųjų, gyvenimo ženklai. Šią materiją – popierius ir tekstus – norėjosi pakabinti erdvėje. Mane supa garsų ir žodžių tornadas. Savo gyvenimo kasdienybėje be paliovos regiu garsus ir parašytus žodžius. Raidės ir užrašai man yra priemonės kalbėti ir bendrauti su kitais žmonėmis. Šiuos susirašinėjimų lapus, kaip kokį debesį, susikabinau savo studijoje ant baltos sienos. Lapų spalvos įvairios: išblukusios, gelsvos, pilkos – tik žodžiai juose konkretūs. Jie yra mūsų pokalbiai, mąstymai apie mano kūrybą ir gyvenimą.“ (L. Podiriaka)

Paroda-instaliacija veiks iki 2017 metų kovo 20 dienos.

Susiję straipsniai:

Efektyvaus asmeninio biudžeto valdymas

Asmeninio biudžeto sudarymas ir tvarkymas yra esminis žingsnis siekiant finansinio stabilumo ir finansinių tikslų. Efektyvus biudžeto valdymas ne tik padeda išmintingai paskirstyti išteklius, bet ir suteikia galimybę drąsiai susidoroti su netikėtomis išlaidomis, įskaitant paskolas.

Sapnininkas: ką įdomu žinoti

Sapnai jau daugelį amžių audrina žmogaus vaizduotę. Kiekvieną naktį keliaudami po mįslingą sapnų pasaulį, sužinome daugybę įdomių faktų ir paslapčių, praturtinančių mūsų supratimą apie šį įdomų reiškinį miegant. Daugiau: Sapnininkas