Artėjant jubiliejiniam „Kino pavasariui“, kokybiškų pramogų pasiilgę kino gerbėjai jau rūpinasi bilietais į geidžiamiausius filmus. Tačiau sumaniai pasirinkus filmų repertuarą, jų žiūrėjimas gali būti ne tik puikus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir puiki priemonė saviugdai.

Apie filmų terapiją bei jos naudą pasakojo „Kino pavasario“ sveikatos partnerio privačios ligoninės ir poliklinikos „Kardiolita“ vaikų psichologė Gintarė Jonutienė ir psichologė dr. Vėjūnė Domanskaitė Gota.

Anot Gintarės Jonutienės, filmų terapija laikoma viena iš meno terapijos šakų, o jos pritaikymas ypač platus: „Filmų terapija taikoma įvairiais tikslais – savęs pažinimo, atsipalaidavimo, savianalizės, geresnio jausmų suvokimo, tarpusavio santykių, vertybių analizės, socialinių problemų analizės.“ Vaikų psichologės teigimu, tai gali būti veiksminga papildoma psichoterapinė priemonė tiek grupinėje, tiek individualioje terapijoje, ir yra tinkama įvairaus amžiaus grupėms – tiek vaikams, tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems, taip pat puikiai tinka ir poroms.

„Kardiolitos“ psichologė dr. Vėjūnė Domanskaitė Gota atskleidžia, kuo gali būti naudingas kino žiūrėjimas: „Filmus galima žiūrėti tiesiog todėl, kad jie mums patinka. Bet galima juos žiūrėti ir turint tikslą, ieškant atsakymų, susivokimo, kuomet jaučiamės įstrigę, nerandantys išeities, kuomet net sunku suprasti, kas mus kankina. Dauguma filmų yra tarsi alegorijos, panašiai kaip istorijos, mitai ar pasakėčios. Žiūrėdamas filmus, žmogus gali išgyventi tuos jausmus, kurių negali patirti kasdienybėje, pavyzdžiui, verkti ar pykti drauge su žiūrimo filmo herojais. Žiūrovai gali tapatintis su filmo veikėjais ir kartu spręsti savo problemas, atgauti pamirštus vidinius resursus ir geriausius būdus jiems panaudoti. Filmas yra tarsi veidrodis, kuris atspindi tai, kas vyksta mūsų viduje. Mes galime pamatyti gilumines problemas bei gauti naujų įžvalgų ir jėgų pradėti jas spręsti, integruoti. Kinas tarsi sapnai – kelias į pasąmonę, gilesnius sąmonės sluoksnius. Gilinimasis į filmo simbolius ir prasmes įgalina mus, padeda integruoti savo jausmus, intuiciją ir mąstymą, kitaip tariant, rasti kelius tarp racionalių ir neracionalių procesų. Pastebint ir suprantant savo reakcijas į filmo veikėjus, kurie mums nepatinka, kurie yra kitokie, galime atrasti „šešėlinę“ savo psichikos dalį, kurioje slypi daug potencijos.“

Vaikų psichologė taip pat pastebi, kad kinas gali padėti pamatyti ir užgniaužtus jausmus. Anot specialistės, žmonėms kartais būna sunku prisiliesti prie tam tikrų skaudžių išgyvenimų, tuo tarpu žiūrėdamas kino juostą apie kitą žmogų, žiūrovas tarsi mato priešais save pastatytą savo gyvenimą ir gali stebėti jį metaforiniu būdu išvengdamas realaus tiesioginio patyrimo ir analizuoti jį, panagrinėti, kas vyksta su tuo žmogumi filme, kaip jis elgiasi, kokį sprendimą priima, o kartu ir paklausti savęs – „O kas vyksta su manimi?“. „Dažnai žiūrime filmą mums svarbia tema, kur nerandame atsakymo gyvenime, o filme galime matyti įvairiausius scenarijus,“ – kalbėjo „Kardiolitos“ vaikų psichologė.

Pasirinkti filmus saviterapiniams tikslams – smagus ir tuo pačiu atsakingas procesas. Vaikų psichologė G. Jonutienė siūlo atsižvelgti į tai, kokios problemos besirenkančiajam žmogui aktualiausios: „Jei reikia atsakymo apie išėjimą iš krizinės situacijos, galima rinktis filmus apie stiprius žmones, jei reikia atsipalaidavimo – galima rinktis animacinius filmus ar detektyvus. Jei norisi gilesnio savęs pažinimo, galima rasti psichoterapinių filmų, kurie veikia tarsi metaforos. Galima rinktis kino filmus ir pagal konkrečią problemą – pavyzdziui, turintiems valgymo sutrikimų, priklausomybių, ar bendravimo problemų.“

Psichologė dr. V. Domanskaitė Gota pabrėžia, kad labai svarbu ne tik tinkamai pasirinkti filmus savipagalbai, bet ir juos žiūrint nepamiršti stebėti ir save.

„Jei filmus renkamės savipagalbai, tai galima pradėti nuo tų, kurie jums labiausiai patinka ir traukia. Tik svarbu pamėginti juos žiūrėti kitaip – sąmoningai, ne tik įsitraukiant į filmo istoriją, bet ir stebint save. Prieš pradedant žiūrėti, pirmiausia reikia atsisėsti patogiai ir atsipalaiduoti. Nukreipti dėmesį į kvėpavimą ir laisvai, neįsitempiant stebėti savo įkvėpimą, iškvėpimą, leisti kvėpavimui pripildyti jus. Kuomet kvėpavimas nurimsta ir tampa tolygus, tuomet peržvelkite kūną: ar yra vietų, kurias lyg laikote, jaučiate įsitempimą. Leiskite kvėpavimui pripildyti tas įsitempusias vietas, tarsi jis tirpdytų tą įsitempimą, ir leiskite kūno svoriu sukristi link grindų, įsivaizduokite, lyg smėlis subyra, veikiamas žemės traukos. Tuomet pradėkite žiūrėti filmą ir kreipkite dėmesį tiek į filmo istoriją, tiek ir į save. Tiesiog liudykite vidiniu žvilgsniu savo buvimą, kaip filmo vaizdai, idėjos, dialogai ir veikėjai veikia jūsų fizinius pojūčius visame kūne. Leiskite sau tik stebėti be vertinimo, kritikos ar išvadų darymo. Tikrai atsitiks taip, kad užsimiršite ir pasinersite tik į filmo istoriją, tačiau kai vėl prisiminsite stebėti ir save, atkreipkite dėmesį į kūno pojūčius – kaip jaučiatės tuo metu. Po filmo verta skirti laiko pabūti su tuo patyrimu, jei yra galimybė aptarti visa tai su kitais. Užduoti sau klausimus apie tai, kas palietė, kokią asmeninę prasmę įžvelgėte, kas atstumia filme ir panašiai.“, – patarimais dalijosi psichologė dr. V. Domanskaitė Gota.