2016 metų sausio 8 – 22 d. Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera” (adresas Užupio g. 2 a., Vilnius) veikia grafikės Kristinos Daniūnaitės darbų paroda „Iliuzijų miškas”.

„Kristina Daniūnaitė jau daugiau kaip dešimtmetį yra aktyvi meninės bendruomenės dalyvė. Jos kūryba senokai patenka ir į mano akiratį – jai dar besimokant VDA, pastebėjau iš konteksto gan išsiskiriančią jauną menininkę, kuri buvo itin susitelkusi savo dvasinio, vizionieriško indentiteto paieškoms. Ji niekada nesistengė tiesiog „įtikti” publikai, žiūrovui ar dėstytojams, nesiekė kurti tiesiog gražaus, efemeriško meno, tik žaisti su linijomis ar spalvomis, efektingai deklaruoti populiarias menines tiesas ar ikonas.  Kristina Daniūnaitė visada pirmenybę teikė ne formalioms priemonėms, o jų santykiui su mintimi, idėja; siekė perteikti ne išorinį pasaulių ir objektų grožį, o atskleisti jų esmę, vietą Dievo kūrinijos chaose.

Kristinai buvo ir yra labai svarbi mintis ir ta „nematomoji Mėnulio pusė”–  svarbu, kas slypi žmogaus sieloje, kas prasideda, peržengus šešėlių ribas, kas slepiasi vos retėjančioje migloje. Prieš dešimtmetį teko recenzuoti Kristinos Daniūnaitės magistrinio diplominio darbo estampų ciklą, kur ji nagrinėjo, tiesa, gana mistifikuotą tamsiąją moteriškos esybės temą – Lilit metaforą, buvo ganėtinai įdomu pasigilinti į vizionieriškas ne tik moteriškos esybės, bet ir pačios Kristinos vidinės tapatybės paieškas.

Tiesa sakant, būtų net sunku įsivaizduoti kitą menininkės parodos „Iliuzijų miškas” lokaciją, nei Užupis, Užupio galerija, šalia Vilnelės ir visai netoli Užupio g. 28 namo, kuriame Kristina pragyveno ilgą laiką, kur buvojant ir užsimezgė jos eksponuojamų estampų inspiracijos. Ši paroda – tam tikra prasme ataskaita, ataskaita vaizdiniais ir potyriais ant popieriaus už tuos metus praleistus, gyvenant čia ir anapus, kuriant už upės, Užupyje…

Kristinos Daniūnaitės darbuose slypį daug paslapčių, užuominų. Jei ir matome fasadinę to paties Užupio g. 28 pusę, tai dar nereiškia, kad tai tik urbanistinio peizažo detalė, namų fasadai – Kristinai tik širma, už kurios slepiasi kiti pasauliai, kiti gyvenimai, pilni paslapčių ir dramų ir tai jaučiasi, visada kyla klausimų – „O kas gi ten, už tų langų ir durų, tame kieme, už kampo…”

Šešėlių ir pustonių prisodrintuose estampuose vyksta kiek kitoks, ne fasadinis gyvenimas, jos figūrinės metaforos, venecijietiški festantai, keistosios porelės, egzotiški stručiai – ne šio, banalaus, pasaulio gyventojai.

…jos trapios gėlės ir augalėliai – ne pulsuojančios gyvybės atspindžiai, o kažkur nueinančios, ištirpstančios realybės pėdsakai, o natiurmortai – ne šiaip gražios kompozicijos, o ekspresyvių dienos likučių, pabirų simboliniai rinkiniai, kur kiekvienas daiktas turi mąsliai užšifruotą prasmę ir emociją.

Archaiškumas, lyg saujoj užgniaužta ekspresija, šešėlių, tonų bei pustonių žaismas, iš miglos, ūkanų išnyrantys personažai – sudėtingas Kristinos Daniūnaitės estampų inspiracijų bei iliuzijų, fantazijos pasaulis kartais nelengvai pasiduoda dekodavimui, sunkiai prisileidžia neįdėmų žiūrovą, bet reikia pajusti jos kūrinių dvasią, emociją ir tada šie darbai gali papasakoti mums aibes istorijų, kurių kiekviena yra Kristinos „iliuzijų miškas” arba „iliuzijų miestas”, keistos istorijos estampiniuose vaizdiniuose.”

Menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė‐L.