Šių metų rugsėjo 22 dieną (antradienį), 18.00 valandą Pylimo galerijoje atidaroma jaunos menininkės Linos Morkūnaitės-Vilkelienės tapybos paroda „… o toliau tuščia“.   

Lina Morkūnaitė–Vilkelienė baigė Antano Martinaičio dailės mokyklą, tapybos mokėsi ir pas žymų Kauno dailininką Antaną Obcarską. Kūrinius eksponavo beveik 20-yje grupinių parodų, tarp kurių svarbesnės – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (parodose „Geriausias metų kūrinys“ 2014 m., 2015 m.), Birštono Kurhauzo galerijoje (2014 m., 2015 m.), galerijoje „Balta“ (2014 m.). 2014 m. surengė dvi autorines parodas Kaune: pirmoji – „Pusės“ galerijoje „Balta“, antroji – „Raudona“ muziejuje „Perkūno namas“.

Paroda Pylimo galerijoje veiks iki 2015 metų spalio 10 dienos.

********

 „Dailininkės plėtojamas tapybos žaismas – tai lyg savotiškas kažko neįvardijamo, bet gyvo pulsavimas. Tai kitokio tikrovės tikrumo įvaizdinimas. Griežtiems apibrėžimams nepaklūstanti tapyba atrodo lyg ji pati būtų savarankiškiausia ir autonomiškiausiai mąstanti sistema. Lina ne tik atsisako griežto ir dogmatiško tikrovės pažinimo, bet drobės paviršiuje kuriamais vaizdiniais labiausiai artėja link sapno sistemos.

Pasitelkdama spalvą menininkė taip pat išreiškia nevaržomus ir pirmapradžius norus jausti ir pažinti. Kadangi kai kurie potėpiai sukonstruoja labai trapias formalias nuorodas į mus supančius daiktus, galima teigti, kad drobėse daiktai negrįžta į tikrovę. Jie žaidžia atsiskirdami, o mes (žiūrovai) tik ieškome intuityvaus dialogo su jų praeitimi.

Linos tapyboje laikas ir erdvė gana efemeriški ir nestabilūs. Atrodo, kad laikas slysta iš paveikslo plokštumos ir kviečia kūrinį savaip surinkti pasitelkus neribotos interpretacijos laisvę. Taip pat plačios ir „neįžemintos“ paveikslų plokštumose atsiveriančios erdvės skatina neįprastai įsivaizduoti menininkės vizualių pasakojimų vietas.

Abstrakčioji Linos tapyba mus bando priartinti prie kitos erdvės, kurios galėjo niekada ir nebūti, arba erdvės, kuri negalėjo būti „liečiama“ įprasto žmogaus žvilgsniu. Taip Lina vienoje savo drobėje (iš)tęsia laiką, kitoje – sutraukia, vienoje – mus nutolina nuo tikrojo laiko, kitoje – padovanoja mums suskaidyto laiko fragmentus.”

Doc. dr. Remigijus Venckus
Menotyrininkas ir medijų menininkas