Lietuvoje kitą savaitę viešėsiantis garsus režisierius A. Sokurovas: „Vis dažniau susiduriu su cenzūra“ (interviu)

Šiemet festivalyje „Kino pavasaris“ buvo rodomas žymaus rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo filmas „Frankofonija“ („Francofonia“, 2015). Deja, tąkart jis negalėjo pristatyti savo juostos festivalio žiūrovams. Tačiau rugpjūčio 16 d. Vilniuje ir rugpjūčio 17 d. Kaune įvyks „Kino pavasario“ inicijuoti „Frankofonijos“ seansai, kuriuose lankysis intelektualaus kino meistras A. Sokurovas. Abiejuose miestuose po filmo režisierius atsakys į žurnalisto Karolio Kaupinio klausimus, bendraus su žiūrovais.

Dalijamės specialiai „Frankofonijos“ rodymo Lietuvoje proga parengtu interviu su A. Sokurovu.

Jūsų naujausias filmas „Frankofonija“ – apie Europos likimą. Pataikėte į dešimtuką. Ši tema – itin aktuali ir net skaudi visai Europai, visiems europiečiams. Kodėl ėmėtės tokios sudėtingos temos?

Todėl, kad aš istorikas. Todėl, kad ši tema – iš tikrųjų sunki. Todėl, kad Europos likimas man – svarbus. Tai – dalis mano gyvenimo, juk aš vis dėlto – europietis.

Aleksandras Sokurovas
Aleksandras Sokurovas

Esu išsilavinęs žmogus ir su didžiuliu nerimu stebiu, kas vyksta Europoje. Manau, jog daugelio problemų ištakos – Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikai.

Manote, kad Europa pasiklydo tarp vertybių?

Negalėčiau taip teigti. Bet manyčiau, jog Europa neranda išeities iš susidariusios padėties. Ieško ir neranda.

Kokios priežastys, jūsų manymu, tai lemia?

Dehumanizacija. Nenoras ginti savo kultūrą ir savo evoliuciją. Baimė pripažinti, jog nacionalumas – aukščiau už internacionalumą. Mano galva, didžiausia ir svarbiausia vertybe laikytina tai, kad nacionalinė Lietuvos, Latvijos ar Lenkijos kultūra yra aukščiau už visos Europos kultūrą.

Malonu girdėti, kad jūs, iki širdies gelmių rusas, laikote save europiečiu.

Argi rusai – ne europiečiai? Argi mūsų neauklėjo Europa?

Tačiau sutikite – ne taip dažnai Europoje girdėti rusų prisipažinimai, kad jie laiko save europiečiais.

Mano aplinkoje labai labai daug – žmonių, kurie laiko save europiečiais, negali gyvent be Europos ir su didžiuliu nerimu stebi, kaip klostosi santykiai tarp Rusijos bei Europos. Nuoširdžiai turėčiau prisipažint, kad žmonių, turinčių kitokius įsitikinimus, aš net ir nesutinku. Gal dėl to, kad tėvynėje bendrauju pakankamai uždarame žmonių rate, kurie Europą laiko savo pirmąja mokytoja, auklėtoja.

Kodėl filme „Frankofonija“ jūs veiksmo vieta pasirinkote Paryžiaus Luvrą, o ne Sankt Peterburgo Ermitažą, kuriame irgi tiek daug Europos ir sykiu – Rusijos?

Luvras – tik pretekstas pamąstymams apie Europos gyvenimą ir likimą. Juk Luvras – ne visai tai, kas charakteringa būtent Prancūzijai. Jis – lyg sala, kurioje atsispindi visos Europos bei europiečių problemos. Apskritai Luvre galima suvokti, kaip vystėsi ir kuo gyveno Europa.

Ermitaže esu jau dirbęs. Ermitažas man – ir namai, ir tėvynė.

Ir „Frankofonijoje“, ir kituose filmuose jūs gvildenate temą – žmogus ir valdžia. Kodėl?

Man ši tema – itin svarbi. Šiais laikais mes visi, ypač Rusijos žmonės, labai priklausomi nuo valdžios.

Su didžiuliu nerimu stebiu, vertinu tuos žmones, kurie buvo valdžioje, kurie gauna valdžią, kurie šiuo metu yra valdžioje. Mes visi – žiauriai nuo jų priklausomi. Aš irgi – kategoriškai priklausomas nuo valdžios.

Pastaraisiais metais daug dirbu ir gyvenu Europoje ir, deja, pastebiu, kad ir ten žmonės – kur kas labiau priklausomi nuo valdžios nei prieš penkerius ar septynerius metus. Vis dažniau susiduriu ir su cenzūra. Ne vienas Europos žurnalistas man yra prisipažinęs, jog redaktoriai ne visada leidžia publikuoti tai, ką jie parašo. Ir mano paties interviu spaudoje ne kartą buvo cenzūruojami, o televizijų kanalai neretai atsisako tų temų, kuriomis norėčiau padiskutuoti.

Tai, mano galva, yra demokratinių Europos tradicijų degradacijos apraiškos.

Kodėl jūs esate cenzūruojamas?

Matyt, nepriimtina mano pozicija Rusijos visuomeninio gyvenimo atžvilgiu. Ypač – dėl to, kas vyksta Čečėnijoje, kur priimami sprendimai dėl visų politinių žmogžudysčių Rusijoje.

Neparanki mano nuostata ir dėl požiūrio į partinę priklausomybę, kuri pastaruoju metu daugelį žmonių tiesiog smaugia. Man taip pat nesuprantamas Rusijos stačiatikių bažnyčios dalyvavimas šalies politiniame gyvenime. Juk tai prieštarauja konstitucijai. Mano galva, nusižengti konstitucijai – nusikaltimas.

Ar jūsų filmai Rusijoje rodomi?

Praktiškai – ne. Šiuo metu Sankt Peterburge rodoma „Frankofonija“. Ar šis filmas buvo rodomas Maskvoje, nežinau. Girdėjau, kad, atrodo, buvo parodytas dar dviejuose Rusijos miestuose. Bet mano filmai niekada nerodomi Kaukaze, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose.

Ko gero, mano filmai ignoruojami ne dėl mano pasaulėžiūros, o dėl to, kad tokioje didžiulėje valstybėje, kaip Rusija, dehumanizacjos procesas – itin aštrus.

Bet visa Europa jus pažįsta ir vertina jūsų kūrybą.

Galbūt. Tačiau nekrikščioniška savyje puoselėti puikybę ir joje gyventi. Kuriu tokius filmus, nes kitaip jų kurti nemoku. Rezultatais dažniausiai pats būnu nepatenkintas, nes puikiai žinau, kaip ir ką norėjau padaryti ir kas išėjo.

Gal tėvynėje nesulaukėte deramo pripažinimo, nes jūsų filmai – nerusiški.

Sutinku, bet apie tai stengiuosi nekalbėti dėl jums gerai suprantamų priežasčių. Mane auklėjo 19 a. vidurio Europos ir Rusijos literatūra – Gustavas Flaubertas, Charlesas Dickensas, Emilis Zola, Erickas Remarque’as, Levas Tolstojus. Šie kūrėjai man darė didžiulę įtaką. Dėl jų susiformavau kaip asmenybė. Todėl esu literatūros, o ne kinematografijos žmogus, nes to manęs niekas nemokė.

Vis dėlto tikėtina, kad filmas „Frankofonija“ – ne paskutinis jūsų kūrybinėje biografijoje?

Jį kūriau su trimis Europos prodiuserinėmis kompanijomis, o šiuo metu Rusijoje man nesiseka rasti prodiuserių, nors ir turiu idėjų dokumentiniam bei vaidybiniam filmams. Konkrečiau nenorėčiau apie juos kalbėti, kad, neradęs finansavimo, neatrodyčiau nerimtai.

Parengė Birutė Vyšniauskaitė, LRT

Filmo anonsas:

Specialus „Frankofonijos“ seansas–susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Vilniuje vyks rugpjūčio 16 d. 18.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“; Kaune – rugpjūčio 17 d. 18 val. kino centre „Romuva“.

Režisieriaus viešnagės Vilniuje išvakarėse, rugpjūčio 15 dieną, 18.30 valandą, kino centre „Skalvija“ bus pirmą kartą parodytas suomės Leenos Kilpeläinen dokumentinis pasakojimas apie A. Sokurovą ir jo kūrybą „Sokurovo balsas“ („The Voice of Sokurov“, 2014 m.).

Susiję straipsniai:

Pasiekite puikią švarą su ultragarsiniais dantų šepetėliais

Siekiant nepriekaištingos burnos higienos, sunku ignoruoti šurmulį apie ultragarsinius dantų šepetėlius. Šie naujoviški dantų priežiūros įrankiai perkėlė burnos priežiūrą į visiškai naują lygmenį ir užtikrina puikią švarą, kuriai sunku prilygti tradiciniams metodams. Tačiau kuo jie išsiskiria iš kitų? Pasinerkime į ultragarsinių dantų šepetėlių pasaulį ir sužinokime, kaip jie gali padėti pasiekti neprilygstamą burnos švarą. Ultragarso […]

Estetinis dantų plombavimas 2023

Estetinis dantų plombavimas – tai minimalios intervencijos natūralių dantų audiniams reikalaujantis gydymo metodas, kuris puikiai tinkamas norint koreguoti tiek mažesnius, tiek didesnius estetinius dantų defektus. Estetinės odontologijos tikslas – atkurti nudilusius, nuskilusius, ėduonies pažeistus ar spalvą pakeitusius dantis. Pasitelkiant šią metodiką, taip pat galima patobulinti dantų formą, panaikinti per didelius tarpdančius, netgi keisti dantų padėtį […]