Kelnes būtų sunku pavadinti išimtinai vyriško garderobo dalimi, juk jau 100 metų moterys tai pat naudojasi teise jas dėvėti. Žinoma, iki šiol egzistuoja šalys, kur merginos vis dar negali nešioti kelnių, neva tai nepadoru, nors, atrodytų, kas gali apsaugoti moters garbę geriau už jas: šis rūbas padės išvengti įvairių nepatogių situacijų, be to jį sunku pavadinti provokuojančiu, o džinsinių kelnių visai neįmanoma numauti be šeimininkės sutikimo. Paslaptis tame, kad visai neseniai vyrai taip pat nenešiojo kelnių, todėl patys konservatyviausi Žemės gyventojai iki šiol priešinasi šiai tradicijai.

Iš tikrųjų niekas tiksliai nežino, kada jos atsirado. Galbūt šiaurėje gyvenusios gentys turėjo kažką panašaus į jas, tačiau genčių kontaktas su kitomis civilizacijomis buvo minimalus. Senovėje kelnių nebuvo visai, tai buvo įvairiai sujungti sijonų ir suknių prototipai, nes naudos iš kelnių buvo mažai, o vargo gaminant – daug. Be to, tai labai neekonomiškas brangių medžiagų eikvojimas. Kas bus kai derlingais metais vyras sustorės, o mažiau derlingais – sublogs? Net kai atsirado pirmieji kelnių pavyzdžiai, nešioti jas aukštuomenei buvo didžiulė negarbė, jas nešiojo tik barbarai šiaurėje, jodinėję žirgais. Tačiau IV amžiuje išrasta balnakilpė iš esmės pakeitė požiūrį į žirgus ir vyrų rūbus. Arklys nustojo būti tik transporto priemonė, vežiojusi karį į mūšio vietą, o raitelis tapo pilnaverčiu mūšio dalyviu. Vyrai susimąstė apie jodinėjimui labiau tinkančius drabužius. Bet stebuklo neįvyko. Garbingi žmonės nešiojo šilkines mantijas, togas arba karinius trumpus marškinius ir į kelnes žiūrėjo taip, kaip mes dabar žiūrime į palmės lapus. Todėl dar ilgus šimtmečius europiečiai visaip maskavo jas ir slėpė po kitais drabužiais. Kitaip tariant, vyrai pradėjo nešioti pėdkelnes (šosus).

Nuo XI amžiaus vyrų suknios pradėjo trumpėti ir rodyti pasauliui tai, kas anksčiau buvo paslėpta: kojinės iš šilko arba audinio, tvirtai aptempiančios koją, šonuose tvirtinamos raišteliais prie aprišalo ant klubų. Tam, kad jos būtų gerai prigludusios, mautis jas reikėdavo šlapias. Ant viršaus viduramžių vyras maudavosi trumpą suknią. Kelis amžius moralės sergėtojai kovojo su tų laikų stileivomis: pradžioje šie sumanė nešioti skirtingos spalvos šosus, vėliau eksperimentavo su sijonėliais, kurie buvo prisiuvami prie šosų, dar vėliau – su trumpėmis. Maždaug tuo metu, kažkam šovė į galvą, kad šosus galima susiūti viršuje, taip buvo sukurtos tikrosios vyriškos pėdkelnės.

Tik XV amžiuje atsiranda drabužis turėjęs panašumų su kelnėmis – bridžai, Prancūzijoje gavę kiulotų pavadinimą. Kiulotus buvo uždrausta nešioti visiems išskyrus dvarininkus. Kitiems buvo įsakyta nešioti ilgas kelnes iš pigios medžiagos. Kelis amžius žmonės su kelnėmis stebėjo, kaip žmonės su kiulotais smaugia juos įstatymais, mokesčiais ir visaip kitaip demonstruoja savo viršenybę, dėl to kelnėmis apsivilkusių žmonių nuotaika palaipsniui gedo. Galiausiai žmonės, pasivadinę sankiulotais (t. y. „be kiulotų”) įvykdė revoliuciją ir nukirto galvą pagrindiniam kiulotų nešiotojui – karaliui. Po revoliucijos Prancūzijoje, kelnės paplito visoje Europoje, tačiau iki pat XX amžiaus turtingose šeimose berniukai buvo rengiami suknelėmis iki 5–6 metų. Berniukų suknelės buvo ryškesnės ir turėjo gilesnę iškirptę negu mergaičių.