Maloniai kviečiame Jus į Diletos Deikės parodos „KOBIETA i ŽYCIE“ atidarymą, kuris įvyks liepos 12 dieną (antradienį) 18.00 valandą VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“.

Parodos laikas – liepos 12-30 d. Parodos kuratorė – Laima Kreivytė.

Diletos Deikės paroda yra asmeniška, politiška ir intertekstuali. Neatsitiktinai ji pavadinta „Kobieta i zycie”. Tarybiniais laikais kas savaitę, o dabar kartą per mėnesį leidžiamas lenkų žurnalas „Moteris ir gyvenimas” parduodamas ir Lietuvoje. Tačiau tai nėra žurnalui dedikuota ekspozicija. Šios parodos kontekste jis veikia kaip optinis aparatas, išryškinantis vienas ir išblukinantis kitas problemas.

Žurnalo formatas nurodo tam tikrą vizualinę teritoriją, kurioje konstruojama „moteris” ir jos „gyvenimas” (nes būti moterimi ir gyventi nėra tas pats). Moterys, vaidindamos “moteris”, tiesiog būna, puošia, gražina, įkūnija seksualines fantazijas – taip buvo iki Lauros Mulvey teksto apie moters objektifikaciją kine, taip tebėra ir dabar. Vizualinis malonumas ir pasakojamasis kinas kartu su žibančiais žurnalais žėri krūtų apvalumais ir žirglioja ilgomis kojomis. O gyvenimas verda kažkur šalimais. Moterų žurnalai yra normatyvinio moteriškumo kalvės, presuojančios ir tiražuojančios stereotipus, kalamus nuo vaikystės.

Kokia turi būti ideali moteris mažos mergaitės (ir berniukai) pamato animaciniuose filmuose. Diletos paveiksluose Disnėjaus filmukų herojės (Ariele, Jasmine, Pokahontas, Elza) išnyra kaip vienintelis pastovus ir konkretus vaizdinys transliacijos margumyne. Bet kokios tos princesės? Pasak menininkės, šios pusiau nuogos, itin seksualizuotos būtybės sprendžia pagrindinį klausimą – ką mylėti. „Maža mergaitė greit perpranta reikalą – reikia gražiai atrodyti, judėti, dainuoti. Mąstyti, spręsti problemų, aktyviai veikti nebūtina. Nes ateis princas ir viskas išsispręs savaime. Vietoje princo matome Kempiniuką – jam nereikia turėt nei vešlių plaukų, nei bicepsų – užtenka būt kempine. Nes jis sumanus, rankų nenuleidžiantis optimistas, entuziastingai išsikapstantis iš visų beviltiškų situacijų”.

Kas ir kaip konstruoja moters kūną? Populiari kultūra maitina silikoniniais vaizdiniais, o šiuolaikinė tapyba atidengia po blizgančiais viršeliais slepiamus skeletus. Fragmentiški moterų kūnai Diletos darbuose primena Picasso mauduoles, bandančias sutilpti į skerdienos schemą. Kitur matome tris karingas amazones nupjautomis krūtimis su vėliava, ant kurios užrašyta „Laikant rankoj moters krūtį galima ramiai miegoti”. Kieno tai balsas? Kokią poziciją išreiškia? Kodėl užrašas lenkų kalba?

Lietuvių ir lenkų kalbų santykis nėra lietuvių ir anglų kalbos santykis. Angliški užrašai – globalaus pasaulio atspindys, bendrumo ir suprantamumo siekis. Lenkiški užrašai Lietuvoje – minų laukas. Jie lokalūs ir politiški, net jei tėra gatvių pavadinimai. „Kai mano močiutė lietuvė su savo draugėmis kalbėdavo lenkiškai, kalbėjo „geresne“ kalba, ji buvo dalis dvarų kultūros, o lietuvių kalba buvo mužikų, prasčiokų. Šiandien lenkų kalbą galiu išgirsti turguje, grožio salonuose”. Pridurčiau – ir bažnyčiose, ir pavažiavus toliau už miesto. Bet ir pačiame Vilniuje –  ne tik prie Aušros vartų ar Faustinos namelio. Tai viena iš gyvai vartojamų Vilniaus kalbų, kurianti garsinį miesto peizažą iš Mickevičiaus bei Milošo obalsių Halės turgaus gaudesy.

Asmeniškas Diletos kalbėjimas kartu yra ir politiškas. Siuvinėdama savo ir sūnaus portretus ant pagalvės, tapydama moterų torsus, nukirstas krūtis ir Disnėjaus princeses ji dekonstruoja stereotipinius lyčių vaizdinius ir santykius. Ji išminuoja ir iš naujo užminuoja savo kūrybos teritoriją. Ar rizikuoti – kiekvieno/s asmeninis reikalas.

Laima Kreivytė