Adomo Matuliausko Vilniaus impresijos

Adomas Matuliauskas ir toliau eina mitų, legendų, mįslingų simbolių, vizualinių sakmių tvėrimo keliu. Artimiausia menininkui yra gimtojo miesto ir jo apylinkių geografija, miesto istorijos ir artefaktų transfigūravimas bei įprasminimas. O svarbiausios yra tos temos, kurios lydį kiekvieną, gimusį ir užaugusį Bernardinų sodo ir Vilniaus barokinių bažnyčių šešėlyje…

Ciklas „Dvylika Kaukysos kaukų“ intriguoja jau vien tik mitologizuotos etimologijos prasme. Ar kuriam iš mūsų, atsidūrus prie akmenimis gurgančio miško upeliuko, nekilo pagarbi bauguma, kad štai štai ir pamatysi kokią miško dvasią ar „kaukiantį“ kauką? Ar yra vilnietis negirdėjęs Kaukysos, Vilnios intako, pavadinimo? Gal ir yra. Kažkada ir man pirmą kartą išgirdus, kad yra upelis tokiu pavadinimu, staiga prieš akis ėmė plaukti fantasmagoriniai vaizdiniai. Tikriausiai taip nutiko ir grafikui Adomui Matuliauskui, pabandžiusiam personifikuoti mistinius skalsos nešėjus. Jų paprastai ir neaptiksi, nepamatysi – tik dailininko grafikos lakštuose dvylika Kaukysos kaukų rangosi šaknų vingiais, grūdasi upokšnio akmenų sangrūdose bei rėvose.

Grafikas kaukų personifikacijoms pasirinko gana abstrakčią stilistiką, gamtą reflektuojančiose formose įkūnydamas aliuzijas į keistas lietuvių mitologines būtybes. Tai ne sufantazuoti ar pasakiškai interpretuoti personažai, o gamtos stichijų bei formų atspindžiai ir samplaikos.

Nors dailininkas grafikas Adomas Matuliauskas ir imasi mitologinių, etimologinių ženklų bei pavidalų autorekonstrukcijos, visgi jo darbai išlieka labai aiškios grafinės struktūros, dominuoja ritmiškas, geometrizuotas ir abstrahuotas konstruktas, yra aiškus detalių ir silueto santykis.

Šilkografijos darbų ciklas „Vilniaus verbos“ grįstas ne paviršutinišku etnografinių skečų interpretavimu, o esmine tik Vilniaus kraštui būdingų kūrinių analize. Vilniaus verbos – tai unikali vilnietiško identiteto apraiška. Grafikas tradicines verbas interpretuoja ne dekoratyviai ir ne iliustratyviai, o imasi kurti aliuziją į kosmologinį Gyvybės medį, nuo kurio kiekvienos šakelės virptelėjimo galbūt priklauso ir viso mus supančio pasaulio darna, gerovė, tvarumas ir skalsa.

Ciklas „Bernardinų sodas“ – kupinas paslapčių ir trapiais laumžirgių sparnais plazdančios gyvybės. Piešinių lakštuose komponuojami paukščiai, susiviję augalai, gotikinė Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas, vabzdžių kontūrai, sparnuoti žirgeliai ir kažkur iškeliaujantys Vilniaus drambliai – visa tai ir man primena šviesų mano vaikystės sapną Bernardinų sodo medžių paunksmėje…

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė

Adomo Matuliausko romantiškieji mitai

Grafiko Adomo Matuliausko lakštai visų pirma yra iš pasakų, sapnų ir mitologijos. Jie skirti tam kraštui, kur gyventa – Vilniaus miestui ir jo apylinkėms. Tai gali būti mažutis Vilnelės intakas Kaukysos upelis, Bernardinų sodas ar Vilniaus krašto verbos. Visos šios temos vieningai byloja lyrišką, pakylėtą jausmą gimtojo miesto vietoms, džiaugsmingą, supoetintą dabartį ir šiltą dėmesį palikimui, praeičiai, tradicijoms. Tai, kas kažkada buvo, kas dabar yra ir kas tik įsivaizduota, nedalomai susiję.

Kaip mitologijos puoselėtojas Adomas suteikia vaizdinius niekada niekieno neregėtoms kaukų būtybėms, kurios nešė namams skalsą. Ar tikrai nuo žodžio „kaukas“ yra kilęs Kaukysos upelio pavadinimas, niekas nepasakys. Menininko fantazija tuo neabejoja ir kuria mistiškus figūrinius pavidalus, netgi suteikdama jiems savitus išgalvotus vardus („Kaukysos kaukai“).  Ar tikrai virš Bernardinų sodo šuoliuoja eiklus žirgas ir rymo kažkada jame stovėjęs drambliuko fontanas? Adomo vaizduotė sako, kad tikrai taip („Bernardinų sodas“). O Vilnių prieš Velykas dabinančios verbos jo lakštuose žaižaruoja ne spalvomis, o lakiomis žolynų konstrukcijomis („Vilniaus verbos“). Po pernai „Arkos“ galerijoje eksponuotų „Vilniaus miesto ženklų“ (2011-2015) grafikas, regis, išsivadavo iš ribojančių formatų ir išsiskleidė pilna, laisva jėga.

Visuose Adomo darbuose ryškus savitas autoriaus braižas, sodrios atpažįstamai stilizuotos formos, kuriose neišskiriami centriniai ir fono elementai, nes viskas supinama į vientisą puošnų audinį. Jame daug judesio, lėkimo, veržlumo, daug teiginių ir svajų, daug sapniškų vizijų ir romantiško polėkio. Menininkas turbūt tiki, kad grožis išgelbės pasaulį, kaip kad teigė Fiodoras Dostojevskis, nes jo grafika visų pirma yra nebanaliai, pozityviai dekoratyvi ir dvelkia tik mituose sutinkama ilgaamže išmintimi.

Dailėtyrininkė Birutė Pankūnaitė